Atmenu, buvau dar jaunas gimnazijos mokinys…
Nors jau pavasario saulė linksmai žiūrėjo pro mano langą, nors lauke sprogo ir žydėjo medžiai, vienok sėdėjau savo kambary: rengiaus prie egzaminių. Buvo rytas, giedras, ramus ir malonus…
Štai atsidaro mano kambario durys ir uždusęs, sukaitęs, su linksmai degančiom akim įbėga Rokus, mano draugas.
– Ar žinai ką, – sušuko jis, – darbininkai streikuoja!
– Kas, kur? – klausiu aš, pašokęs ir iškėtęs akis.
– Sakau, darbininkai streikuoja, – rėkia, mojuodamas rankom Rokus. – Juk šiandien pirma gegužės!
„Pirma gegužės, streikuoja“ – pereina per galvą mislis, nušviečia protą: pasidaro linksma ir lengva; iš džiaugsmo norisi ir verkti, ir juoktis, ir šokti…
„Darbininkai streikuoja!“ Tie žodžiai buvo taip įstabūs, netikėti ir malonūs. Jau buvau skaitęs socialistų knygeles ir laikraščius; girdėjau apie kilstantį darbininkų judėjimą, apie jų kovą su valdžia, su skriaudėjais; girdėjau apie pirmą gegužės ir darbininkų streikus; sapnuodavau apie tai naktimis kaip apie kokį šventą, tolimą, negalimą daiktą, nes tas buvo kitur – ne pas mus… Pas mus dar visa kas, kaip vanduo po ledu, tykiai ir bailiai sriuveno… Ir štai šiandien man tenka pirmąkart išgirsti malonią ir linksmą naujieną…
– Sakyk, kaip tas atsitiko? – prašau drebančiu balsu Rokaus, negalėdamas nustovėti ant vietos.
– Mesk knygas, eikim – pamatysi, – ragina mane Rokus. – Tyčia užbėgau tavęs pavadinti.
Knyga skrenda ant lovos – ir akies mirksny atsiduriam ant gatvės. Lekiam kone tekini.
Kurgi? – klausiu savo draugo.
Dabar turi būt prie tilto, kur vagonų pabrikas, – sako jis, – bet eikim mažesnėmis gatvėmis: mokinių, mačiau, neprileidžia, gali suturėti.
Dideliais vingiais lekiam siauromis gatvėmis, uždusę, sukaitę.
– Išeinu, kad tu žinotum, iš savo kvateros, – pasakoja man giliai kvėpuodamas Rokus. – Žiūriu: prie geležies pabriko minia žmonių. Kas per, velnias, misliju sau, – reikia eit pažiūrėti. O čia trys bobos patvoryj zvimbia: „Dievuliau, ką čia dabar tie šetonai užsimanė, – ir Dievo nebijo ramiems žmonėms darbą gaišinti…“
– Pribėgu: pabriko vartai atviri, ponybė, perbalus ir išsigandus, stovi ant kiemo, o iš vidaus, kaip dūmai iš pečiaus, virsta aprūkę, paišini darbininkai; prie vartų stovi aukštas jaunas darbininkas ir šaukia: „Draugai, meskit visi darbą, eikit ant gatvės, – šiandien mūsų šventė, pirma gegužės – laisvės ir atilsio diena; ištisus metus vargom ir dirbom pabrikantams, šiandien galim atsilsėti! Eikim nuo pabriko prie pabriko, kvieskim visus draugus prisidėti, – lai visi mato mūsų galybę ir vienybę!..“
– Žiūrėk! – sušunka Rokus, kada iš užkampės išbėgam ant didžiosios gatvės.
Mano širdis ūmai sustoja plakus, kūnas nutirpsta; paskui vėl greitai greitai muša smilkiniuos, ūžia ausys. Matau tą, ko buvau nematęs. Nuo tilto visa gatvė pilna žmonių. Eina jie ramiai, rimtai, iš palengvo: nesigirdėt nė juokavimų, nė dainų. Išblyškusios merginos, pasilenkę, pajuodavę seniai ir jauni vaikinai, – visi aprūkę, paišini, tiktai ką darbą pametę, pabrikus palikę. Pavirš jų minios, tai čia, tai ten, matos nešamos sprogstančių medžių šakelės, plavėsuoja ant lazdų iškeltos raudonos skaros. Kaip plati upė plaukia iškilmingai pirmyn ta galinga srovė žmonių, tik dabar pajutusių savo vargus, skriaudas, prispaudimą, – plaukia ramiai, iš palengvo… Vienok aplinkui kilsta baimė, neramumas. Visur uždaro krautuves ir puikius magazinus; languos pasirodo ir tuojau nyksta išsigandusių ponų veidai; iš visų šalių skubiai renkas policija, su baime dairos aplinkui ir nežino, ką daryti. Tik apdriskę, basi vaikai, subėgę iš viso miesto, neatboja nieko: jie drąsiai eina priešakyj darbininkų minios, linksmai šokinėja, čeža, žiopso…
Mes su Roku skubinai prasitrinam į darbininkų tarpą ir tenai pranykstam…
Štai minia prieina prie kapsulių pabriko. Čia dirba 400 žmonių – daugiausia merginų. Dunzga ir kriokia mašinos, virsta iš kamino dūmai. Priešais pabriko, kitoj gatvės pusėj, stovi aukštas raudonas kalėjimas; stora akmeninė siena aplinkui. Ir čia, ir ten uždaryta.
– Atadarykit! – šaukia darbininkai, klebindami pabriko vartus.
– Neleisiu! – rėkia iš vidaus direktorius.
– Vartus laušime! – grasina jam nuo gatvės.
Vartai staiga atsidaro, pasirodo storas direktorius ir triskart šauna iš revolverio; niekam nepataiko. Darbininkai išmuša jam revolverį iš rankų ir veržiasi ant kiemo.
– Meskit greičiau darbą ir eikit čia! – šaukia iš minios jaunas darbininkas. – Šiandien mūsų šventė – pirma gegužės!
Mašinų dunzgėjimas ir kriokimas nutyla, kamino dūmai nyksta. Pabriko duryse pasirodo išblyškusios merginos, bailiai žiūri į susirinkusius, – paskui bėga ant gatvės, maišosi su minia ir tenai nyksta.
– Bravo! ura! – linksmai šaukia minia, sujudus, subruzdus. Kalėjimo langai visur atsidaro, pasirodo žmonių stovylos, kyšo rankos su plasnojančiomis skarelėmis.
– Vivat! vivat! – sušunka pradžiugę kaliniai, ir geležinės langų krotos dreba ir linksta nuo jų rankų.
– Vyrai, eime, išleiskim kalinius! – kilsta iš minios drąsūs balsai. – Jie nekaltai ten sėdi, badas, vargai ir valdžios prispaudimas juos ten uždarė!
Išsigandus policija ir kalėjimo sargai bėga prie jo vartų, ištraukia savo kardus. Minia, kaip vėtros sukelta jūra, linguoja ir ūžia. Tik rimtesnių darbininkų balsams pasiseka sulaikyti drąsuolius nuo išardymo kalėjimo vartų…
Policija nesnaudžia. Jau nutvėrė keletą drąsesnių darbininkų ir tysia juos į dalį. Štai gatvės gale trys policijantai užpuola ant atsilikusio darbininko, tveria jį už pečių. Tas pasipurto ir nukrato juos šalin. Subėga daugiau, paverčia jį ant žemės, muša kumščiais, spardo kojomis; užverčia ant vežimo ir sulipę viršum jo veža į kalėjimą.
Pats policmeisteris sukasi po darbininkų tarpą, keikia ir varo juos namon.
– O tau ko čia reikia, ar ir tu maištininkas? – užsipuola jis ant išblyškusio 15 metų vaikino, kuris stovi prie tvoros ir liūdnom akim žiūri aplinkui.
– Aš noriu didesnio užmokesnio, – atsako liūdnu, bet tvirtu balsu vaikinas. – Mano tėvas senas, o motina ligota, – juodu abu ant pabriko nustojo savo sveikatos ir anksti paseno; mano menko uždarbio neužtenka – kenčiame badą.
– Tylėk! – surinka ant jo policmeisteris ir nežinodamas, ką daugiau besakyti, eina toliau. Jam po kojų pasitaiko berankis, apdriskęs senis.
– Eik namon! – rėkia ant jo nesavu balsu policmeisteris.
Man nėra namų! – atsako drebančiu balsu senis. – 30 metų dirbau ant pabriko kaip juodas jautis, tūkstantis kroviau kasmet savo išnaudotojui darbdaviui, o kada jo mašinos sulaužė man štai šitą ranką, jis mane išmetė nuo savęs kaip šunį. Turėjau pačią, mažus vaikus: pati štai ant šito kapsulių pabriko gavo džiovą ir mirė; vaikai dar kūdikiais visi išmirė nuo bado, šalčio ir blogo užlaikymo, nepamatę nė vieno laimės spindulio… Man nėra namų! – murma pamėlynavę senio lūpos, jo žila galva dreba, o per raukšlėtą veidą rieda dvi karčios, dar užsilikę ašaros…
Darbininkų minia išsitiesia per visą gatvę ir eina toliau. Nepraleidžia nė vieno pabriko, dirbtuvės; iš visur kviečia savo draugus, šaukia ant gatvės ir vėl eina toliau – ramiai, rimtai, iškilmingai. Ir pradžių nedidelė, minia išsitiesia ant pusės viorsto, pavirsta į skruzdėlyną; matai tik galvas, judėjimą, girdi ūžimą. Darbas sustoja visam mieste: nekilsta aukštyn iš kaminų dūmai, nedunzga mašinos, netarška vežėjų ratai, – visa nutyla.
Streikas tęsias dvi savaiti. Negirdėt nė muštynių, nė vagystės; nematyt girtuokliavimo.
Kunigas kapelionas nedėlioj sako mums, mokiniams, pamokslą, keikia atsisakiusius nuo darbo darbininkus, kurie vietoj nusižeminimo ir paklusnumo drįsta priešintis pabrikantams ir tingi dirbti; prašo, kad mes ta dvasia neužsikrėstume ir liepia melstis už paklydusius…
Nekantriai klauso mokiniai kunigo žodžių, laukia jų galo, – ir bėga iš bažnyčios už tilto, į miesto sodną, kur linksminas, susirinkę su savo pačiomis ir vaikais, darbininkai: kiekvienas nori pamatyti, kaip sukilę darbininkai streikuoja, kaip jie švenčia pirmą gegužės. Ne vienam priseina už tai sėdėti karceriuj, bet visi mokiniai linksmi, užkaitę, pasakoja, ką matė, girdėjo ir ką mislija…
Pabrikantai nusiminę. Jų dirbtuvės stovi tuščios, pragaištis didelė, bet pasiduot, išpildyt darbininkų reikalavimų nenori. Šaukias prie policijos, leidžia telegramus gubernatoriui, ministrams. Šie lipdo savo apgarsinimus, gąsdina darbininkus, – niekas negelba.
Pabrikantai prispirti pakelt darbininkams užmokesnį jie sutinka ant reikalavimų.
Darbininkai, linksmi, su nauju tikėjimu į savo spėkas, stoja prie darbo: vėl dunzga mašinos, tarška ratai, rūksta iš kaminų dūmai…
Pirmutinį streiką darbininkai laimėjo, laimėjo be didelių aukų, be kraujo praliejimo…
