Liūtas užtiko ežioje miegantį zuikį. Jis buvo jau besirengiąs zuikį sudraskyti, bet pamatė einantį elnią. Palikęs zuikį, pasileido vytis elnią. Vijosi, vijosi ir nepasivijo. Tad sugrįžo atgal prie zuikio.
Sugrįžęs prie ežios, zuikio betgi jau neberado: mažiuko ir dulkės nurūko. Taip liūtas ir liko be pietų.
– Taip man ir reikia, – tarė sau. – Reikėjo pasitenkinti tuo, ką jau beveik naguose turėjau, o ne gainioti tą laibakojį.