Liūtas ir dramblys

Liūtas, nors yra didelis ir tvirtas, turi aštrius nagus ir dantis, tačiau labai bijo menko dalyko: kai tik išgirsta giedant gaidį, tuoj bėga šalin.
Liūtas dėl to niekaip negalėjo nusiraminti. Jis jautėsi taip tuo savo nelemtu likimu prislėgtas, kad dėl to susikrimtimo nebemiela jam buvo gyventi. Labai nusiminęs, jis kartą susitiko dramblį ir išsišneko su juo. Bekalbėdamas su drambliu, liūtas pastebėjo, kad didžiulis dramblys vis krutina savo ausis-lepšius. Liūtas paklausė, ką tai reiškia,
kam jis tai daro. Kaip tik tą valandą lėkė pro šalį uodas. Dramblys paaiškino:
– Ar sveikas matei tą mažiuką uodą, kuris skraido aplinkui zyzdamas? Aš baisiai bijau, kad tas nelabasis neįlįstų man į ausį: jei jis ten įlįstų, tai būtų man paskutinis galas!
Kai tik liūtas išgirdo tuos žodžius, tuoj jo nuotaika pakilo.
Na, – tarė pats sau, – jei jau toks didelis žvėris, kaip dramblys, bijo uodo tai man, mažesniam, visai ne gėda bijoti gaidžio, kuris vis dėlto bent tūkstantį kartų didesnis už uodą!