Lapė ir ežys

Lapė, perbridusi upę, įpainiojo savo uodegą į krūmus ir pati nebegalėjo pasijudinti. Būriai uodų, pamatę lapę, atlėkė ir iškėlė sau ant jos šonų didelę puotą. Lapė negalėjo nuo jų atsiginti, nes negalėjo pajudinti įkliuvusios į krūmus uodegos.
Pro šalį ėjo ežys. Pamatęs į. nelaimę patekusią lapę, prisiartino prie jos ir tarė:
– Ką, kaimyne, patekai į bėdą? Rasi, aš galėčiau tamstai pagelbėti? Aš nuvysiu šalin tuos uodus, juk jie iš tikrųjų tave kankina!
– Ačiū tamstai, ponas ežy, už gerą širdį! – atsakė lapė, – aš manau, kad niekuo negali man pagelbėti…
– Dėl ko? Kaip tai? Žiūrėk, aš tuoj juos nurankiosiu nuo tamstos šonų…
– Matai, – paaiškino lapė, – šitie uodai jau prisisotino… Jei šituos nuvysi, tai į jų vietą atskris kiti, alkani, kurie pagaliau visai mane suės…