Lapė ir leopardas susiginčijo, kas dailesnis ir abu save gyrė. Leopardas sakė:
– Žiūrėk, koks dailus mano apsiaustas! Niekur nerasi kito tokio!
O lapė atkirto:
– Gali būti, kad tavo apsiaustas ir dailus, bet mano protas daug dailesnis net ir už tavo kailį!
Lapė uoliai tarnaudavo liūtui. Jiedu abudu išeidavo medžioti ir ką sumedžioję, pasidalydavo. Liūtas visada gaudavo didesnę dalį, o lapė – tiktai gabalėlį.
Lapei ilgainiui tai ėmė nepatikti. Ji pasiryžo gyventi viena ir medžioti tiktai sau. Iš pradžių ji vaginėjo ėryčius iš avių pulko. Bet piemuo pamatė tai ir užsiundė ją šunimis. O netoliese būta medžiotojo, ir mūsų laputė bemat pražuvo. Tik paskutinę savo valandą ji pasigailėjo atstojusi nuo liūto, su kuriuo draugaudama ji nors šį tą, bet vis dėlto turėjo.
Lapė, pirmą kartą pamačiusi liūtą, taip labai nusigando, kad pasileido bėgti į girią kiek tik išgalėdama. Antrą kartą pamačiusi žvėrių karalių, ji atsistojo tolokai nuo jo ir ėmė į jį žiūrėti. Trečią kartą jiedu susitiko gana arti vienas nuo antro. Lapė visai jau nebijojo liūto ir vaikštinėjo su juo visą dieną, klausinėdama jo, ar sveika jo šeima ir ar greit ji vėl turėsianti laimės su juo susieiti ir pasikalbėti. Paskui, jau be jokio varžymosi, pakėlusi uodegą aukštyn, pasišalino nuo liūto ir nuėjo savo keliais.
Perdaug artima pažintis panaikina pagarbą.
