Palei upę susirinko būrys lapių, ištroškusių atsigerti vandens. Srovė čia buvo labai smarki ir vanduo rodės gilus ir pavojingas, kad lapės bijojo prieiti arčiau. Jos stovėjo ant kranto, vieną kitą drąsindamos. Pagaliau viena iš jų, norėdama sugėdinti kitas ir parodyti savo drąsą, tarė:
– O aš nė kiek nebijau! Žiūrėkit, kūmos, aš pirma įbrisiu į vandenį!
Vos ji tai padarė, pagavo ją vanduo ir nunešė pasroviui. Kitos lapės, pamačiusios, kaip vanduo ją neša, sušuko:
– Sesut, palauk! Sugrįžk ir parodyk, kaip mes galėtume atsigerti.
O ji, besivartaliodama vilnyse, kurios gana smarkiai ją nešė, atsakė:
– Gaila, kad negaliu! Dabar aš keliauju į pajūrį, – vanduo tekėdamas greitai ir saugiai mane nuneš.
Sugrįžusi atgal, aš parodysiu jums kitą, mažiau pavojingą vietą. Ligi pasimatymo!
Augęs pakelėje lazdynas kas metai atnešdavo gana daug vaisių. Kas tik ėjo pro šalį, visi, kas lazda, kas akmeniu, užkabinėjo, laužė jo šakas, norėdami pasiekti riešutų. Lazdynas nuo tokio nelemto praeivių elgesio labai kentėjo ir pagaliau sušuko:
– Žmonės, jei jums taip skanūs mano riešutai, kodėl taip žiauriai mane skriaudžiai?
