Liūtas ir pelė

Sykį, liūtui bemiegant, mažytė pelytė ėmė bėgioti jo nugara. Liūtas nuo to greitai pabudo, sugavo pelę į savo letenas ir jau išžiodino savo milžiniškas žiotis, norėdamas- ją praryti.
– Atleisk, karaliau, – sucypė nusigandusi pelė, – atleisk man šį kartą – niekados to neužmiršiu… Kas žino, gal kada nors galėsiu ir aš tau patarnauti ir atsimokėti!
– Liūtui patiko tie pelės žodžiai. Išskėtė savo leteną ir paleido pelę.
Netrukus po to atsitikimo liūtas įkliuvo į tinklus. Medžiotojai, norėdami jį gyvą nugabenti pas karalių, pririšo jį prie medžio, o patys tuo tarpu nuėjo susirasti vežimo liūtui nusivežti. Kaip tik tuo pat laiku pasitaikė pelei bėgti pro šalį. Pamačiusi, kokioj apverktinoj būklėj atsidūrė žvėrių karalius, ji pergraužė virves, kuriomis liūtas buvo suraišiotas.
– O ką, ar aš neteisybę sakiau? – tarė mažiukė peliukė.
Ir maži draugai gali didžiai patarnauti.