Vieną karštą dieną ištroškusi lapė landžiojo apie sodą. Priėjusi prie vynuogių, pamatė kabančias aukštai ant šakų išsirpusias uogų kekes.
– Tos uogos gali numalšinti mano troškulį, – pamąstė lapė.
Pasitraukusi keletą žingsnių atgal, ji įsibėgėjo ir šoko aukštyn. Nepagavo betgi nė vienos kekės. Pasitraukusi vėl atgal ir tarusi „viens, du, trys“, ir vėl šoko, tačiau ir vėl nepasisekė. Veltui pabandžiusi dar keletą kartų pasiekti gundžiusį ją vaisių, pagaliau lapė nubėgo susiraukusi ir sumurmėjo su didele panieka:
– Aš maniau, kad tos vynuogės nunokusios, o čia pasirodo jų dar visiškai žalių ir rūgščių tebesama!..
Lengva yra nupeikti tai, ko negalima pasiekti.
