Žiogas kaip paprastai labai mėgdavo čirškėti įsitūpęs į medžio šaką. Ten jį bečirškiantį išgirdo lapė.
Pamaniusi, kad tai būsiąs jai gardus, nors ir mažas, užkandis, sumanė apgaule nuvilioti jį žemėn. Sustojusi taip, kad žiogas ją matytų, ji saldžiais žodeliais ėmė girti jo čirškėjimą.
– Ak, kaip miela būtų arčiau susipažinti su tokiu garsiu giesmininku.
Tačiau žiogas nesileido prigaunamas ir atsakė:
– Poniute, labai klysti, jei manai, kad aš nušoksiu žemyn. Aš verčiau laikysiuos nuo sveikos nuošaliai ir štai dėl ko: anądien ties tamstos urvu mačiau labai daug sparnelių tų žiogų, kuriuos tamsta suėdei!
