Senų senovėje Lietuvos pakraštyje gyveno laiminga šeima. Deja, laimė truko neilgai. Šeimininko žmona mirė, našlaičiai liko dvylika sūnų ir viena dukrelė. Po kelerių metų tėvas sumanė vesti kitą moterį. Jis nežinojo, kad išsirinktoji yra ragana. Įsivaizduokite, ta boba vyrui sako: – Dukra gali likti, o sūnus sudegink ir, pelenus supylęs į maišelius, atsiųsk man. Tada…
Do rė mi fa sol la si, Sėdo kiaulė į taksi, Sumokėjo tris rublius, Nuvažiavo į Šiaulius. Iš Šiaulių paspaudė gazą, Nuvažiavo į Kaukazą, Iš Kaukazo į mėnulį, Pažiūrėt kaip diedas guli. Diedas guli ir sapnuoja, Kad į karą išvažiuoja. Turi bombą ir granatą, ir dešrinį automatą. [Kas pamenat geresnę pabaigą?]
Labai populiari ir vaikų mėgiama pasaka apie nenuoramą medinį žmogutį. Tarabaro karalystėje gyveno žmonės, gyvūnai ir lėlės. Buratinas, Pjeras, Arlekinas, Malvina ir pudelis Artemonas patyrė daugybę nuotykių, kol įminė tėtės Karlo durelių paslaptį. Kaip jiems sekėsi ir kuo visa ši istorija baigėsi piktajam Karabasui Barabasui?
Mano batai buvo du, Vienas dingo – nerandu. Aš su vienu batuku, Niekur eiti negaliu. Dvi rankytės ieško batų, Dvi akytės juos pamato. Aš apsiausiu batukus, Ir keliausiu pas vaikus.
Kas čia vaipos, kraipos klasėj? Kas išpynė kasą Stasei? Kas per pamoką neklausė Ir tik žvalgės lyg kaliausė? Kas? Padauža Valius – Dvejetų karalius. Kas į kiemą iššokavo Ir pirmoką pasigavo? Kas pakišęs draugui koją, Ki-ki-ki linksmai kvatoja? Kas? Padauža Valius – Dvejetų karalius. Kas namie senelei sako: – Pasitrauki man nuo tako? – Mama,…
Žmonės kalba. Žmonės matė. Kai Šaltukas pilį statė. Ledo stogas. Ledo menės. Pilį saugo besmegenis. Menėj dega ledo žvakės. Nuo šviesų net raibsta akys. Apie pilį snaigės šoka. Kyla, leidžias, kaip tik moka. Bet klausyk, pily naujiena – Saulė švietė visą dieną. Pilies bokštai sumažėjo. Menėse vanduo varvėjo. O jau po trijų dienų Pažiūrėt pilin…
Vieną šaltą žiemos dieną važiavo per mišką ūkininkas ir rogėse vežėsi pilną maišą žuvų. Važiuoja žmogus, o iš paskos išalkusi laputė bėga. Toks gardus kvapas tvokstelėjo į nosį, taip ji panoro žuvies pasmaguriauti, kad net seilė nutįso. Bėga ir galvoja, kaip tų žuvų paragauti. Ir sugalvojo! Užbėgo lapė žmogui už akių, atsigulė skersai kelio, uodegą…
Jūs, vaikučiai, paklausykit, Kas nutiko vieną sykį. Kaip iš mažo nutikimo Kilo didis sujudimas… Kaip dėl pamuštos akies Aiškinos ilgai, išties… Gal bent jums pavyks suprasti, Kur teisybę reik surasti… Pamiškėj, mažoj trobelėj Buvo senis ir senelė. Džiaugėsi labai abu Vištyte ir gaidžiuku. Juos senukai taip mylėjo, Kad ničnieko negailėjo – Vien meiliais vardais vadino…
Tupi žvirblis kamine, Su lapine kepure. Tu žvirbleli pulsi, Visas susikulsi. Barė ponas katinėlį, Kam sudaužė ąsotėlį. Katinėli nu nu nu, Tave mušti ketinu! Lapė snapė kepė žuvį, Vilkas varvino liežuvį. Ei, lapute, būk kaimynė, Duok vilkeliui pusę blyno!
Buvo Agė Atgrubnagė, Tinginė, Rėksnė, Melagė. Ji lindėjo Savo klėty Ir tingėjo Net tingėti. Sugalvojo Agė guoly, Kad nuo kojų Ji nupuolė… Įsivėlė j duknas Ir nekėlė Per dienas. Tol svirnely Ji tauškėjo, Kol senelė Patikėjo, Kad mergaitė – Ne miegalė, Tik paeiti Nebegali… Glosto, Klosto Senė Agę, Atgrubnagę Ir melagę. Agė knarkia Ir sapnuoja,…