Bėgantis Žmogus

Nuo neatmenamų laikų, o gal dar ir anksčiau, pasaulyje gyveno Bėgantis Žmogus. Nuo ryto iki vakaro jis bėgdavo ir bėgdavo, bandydavo vytis nematomą Laiką, norėdamas pažinti Amžinybę ir išvengti Mirties.
Sako, kad kadaise Bėgantis Žmogus, Laikas, Mirtis ir Amžinybė buvo giminės. Tiesa tuomet Bėgantis Žmogus buvo vadinamas tiesiog Žmogumi, o to, kad turi daugiau giminaičių nei savo tėvą net neįtarė. Jo tėvas Gyvenimas rūpinosi ir mylėjo sūnų. Žmogus niekada nebuvo matęs savo mamos Dalios, bet iš tėvo pasakojimų žinojo, kad ji tokia vienintelė ir tik jo vieno.
Vieną gražią dieną, senasis tėvas Gyvenimas pasiligojo. Pasikvietė Žmogų ir tarė:
– Sūnau noriu su tavimi atsisveikinti, o atsisveikindamas papasakoti didžiulę paslaptį.
– Atsisveikindamas?! – išsigandęs ištarė Žmogus.
– Turiu skubėti į susitikimą su savo sese Mirtimi. – ramiai tarė tėvas.
– Tu turi sesę? O tai kada tu sugrįši?
– Negrįšiu sūnau.
Žmogus pravirko ir maldavo, kad Gyvenimas jo nepaliktų vieno. Tėvas ramindamas sūnų pradėjo pasakoti tą didžiulę paslaptį, kurią jam buvo išsaugojęs:
– Sūnau, tu turi brolį. Jo vardas – Laikas. Jį globaja mano kita sesuo Amžinybė.
– Aš turiu brolį ir dar vieną tetą? – priblokštas perklausė Žmogus. O kodėl aš jų niekada nemačiau, kur jie?
– Tavo brolis kaip ir tavo tetos turi ypatingų galių. Laikas ir Amžinybė yra visada šalia, bet tu jų negali pamatyti ar surasti, jie yra visada greitesni nei tu norėtum ir jie liečia tave dažniau nei tu numanai. O tetulė Mirtis tavęs lauks tavo kelio gale.
– Tėve, o kaip man juos surasti ar pamatyti – liūdnu balsu, sulemeno Žmogus.
– Būtent Sūnau, tau nereikia juos surasti, o reikia suprasti, tu neturi jų pamatyti, bet turi pajausti.
Žmogus sekundėlei nutilo ir susimąstė. Jis nesuprato ką Tėvas bando jam pasakyti. Gyvenimas išėjo pasitikti sesės Mirties.
O Žmogus taip ir toliau bando suvokti, Gyvenimo paslaptį. Ir lyg tarp kitko vis bėga per pasaulį vydamasis Laiką, ieškodamas Amžinybės, bei žinodamas, kad kelio gale jo laukia Mirtis.