Šimtas rublių
Gyveno neturtingas žmogus. Nuėjo į bažnyčią ir meldžiasi atsiklaupęs: — Kad dievas duotų man pinigų ir trūktų nors vieno rublio iki šimto, neimčiau.
Kas išmokė suktybių
Senų senovėje gyveno vargingas žmogelis. Iš pradžių dar šiaip taip vertėsi, bet paskui jam pradėjo nesisekti. Turėjo arklį — arklys krito, turėjo karvutę — karvutė taip pat nugaišo. Nebėra ką žagrėn kinkyti, negali žmogelis nė grūdų įsėti. Galų gale jis liko plikas kaip tilvikas.
Šienpjoviai
Klebonui reikėjo keturių pjovėjų, kad per dvi dienas nušienautų pievą. Tris darbininkus jis turėjo savo, ketvirtą pasisamdė čigoną. Nuvažiavo visi, ir taisosi ūkvedys pradėti pjauti. Čigonas sako:
Pabėgęs Dievulis
Viena prūsė kamaros kertėje turėjo pasistačiusi dievo statulėlę, kad saugotų pieną nuo burtų. Pas tą prūsę tarnavo vaikis. Kartą jis prisitaikęs įėjo į kamarą, prisikirto grietinės iki sočiai, o išeidamas ištepė dievuliui su grietine lūpas. Prūsė ateina į kamarą ir randa nuvalgytą grietinę. Paskui žiūri — dievulio lūpos grietiniuotos.
Dangaus virėjas
Vieną kartą ėjo žmogus iš turgaus, nusipirkęs didelį samtį kiaulių jovalui maišyti. Eidamas pasižiūri į saulę ir vėl skuba. Pamatęs, kad netoli dvaras, pradėjo dar greičiau eiti, kad tik prasmuktų nepastebėtas pro šalį: ko gero, dar lieps ponas ateiti dvaran dirbti…
Nebėr nė to
Viena šeimininkė buvo tokia šykšti, kad niekam jokios išmaldos neduodavo. Bet atsirado toks elgeta, kuris sako: — Kad ji nesulauktų, kad ji man nieko neduotų!
Trečiadienis
Vilkas ir lapė drauge bėgo pro žabangas. Žabangose buvo pakabinta žąsis. Abudu seniai buvo beėdę ir labai išalkę, bet lapė nė žiūrėti nežiūrėjo j žąsį. — Kodėl tu, kūmute, nelipi? — klausia vilkas. — Antai žąsis pakabinta!
Žvėrių išpažintis
Kartą susitarė visi miško žvėrys eiti išpažinties. Senį vilką išrinko klausytoju. Atsisėdo jis ant kelmo ir laukia. Ateina jauniklis vilkas. Senis vilkas klausia: — Na, ką tu padarei?
Lapė Kūma
Susibičiuliavo vilkas, lapė ir meška. Vilkas buvo Jurgis, lapė — Aniutė, o meška — krikšto tėvas. Vilkas atsinešė avelę, lapė — žąsytį, o meška — medaus puodą. Avelę ir žąsytį visi suėdė, o medų paliko krūmuose. Po pietų sugulė pamiegoti. Pagulėjo— laputei norisi medaus.
Buvo toki senukai…
Buvo toki senukai, jie neturėjo vaikų. Ta jo boba siuntė tą savo diedą, kad eitų į girią parnešt kiaušinių. Tas, nuėjęs į girią, rado girioj dvidešimtį kokių tan kiaušinių, parnešė, tą bobą apleido ant tų kiaušinių – išperėjo dvidešimt vaikų! Tie vaikai užaugo jau po dvidešimts metų – sako: