Liūtas, meška ir lapė
Liūtas susipešė su meška dėl ožiuko, kurį abudu papjovė. Mušėsi jiedu ilgai ir žiauriai. Pagaliau abu taip nuvargo, kad atsigulė ant žemės ir sunkiai alsavo.
Liūtas susipešė su meška dėl ožiuko, kurį abudu papjovė. Mušėsi jiedu ilgai ir žiauriai. Pagaliau abu taip nuvargo, kad atsigulė ant žemės ir sunkiai alsavo.
Liūtas, nusilpęs nuo senatvės, atsigulė savo urve, į kurį visi žvėrys ėjo jo lankyti. Neatėjo tiktai lapė. Vilkas, manydamas, jog dabar yra gera proga atkeršyti lapei už visus jos darbelius, tuojau įskundė ją liūtui, kad neateina sergančio žvėrių karaliaus aplankyti.
Liūtui miegant palei savo urvą, jo nugara perbėgo pelė. Ji taip sukuteno liūtą, kad jis pašoko ir ėmė dairytis, kas jį čia taip kibina. Visa tai mačiusi lapė sumanė pasijuokti iš liūto, tad ir tarė:
Sykį liūtas paskelbė, esą mirtinai susirgęs ir liepė žvėrims ateiti išklausyti paskutinių jo įsakymų ir testamento. Pirmas atėjo ožys. Jis, įėjęs į liūto urvą, ilgai klausėsi liūto įsakymų. Paskui atėjo avinas, o jam dar neišėjus, atėjo ir veršis išklausyti žvėrių karaliaus įsakymų. Netrukus liūtas pasijuto drūtesnis, prisiartino prie savo išeigos ir pamatė belaukiančią ten lapę.
Liūtas apsirgo, atgulė savo urve ir alko, negalėdamas susimedžioti maisto. Atslinko pas jį jo kaimynė lapė. Liūtas pasakė jai: – Klausyk, sesut, ar negalėtum kaip nors pakviesti į mano urvą aną didelį elnią, kuris ten antai gyvena? Aš jaučiu, kad pasveikčiau, jei galėčiau gauti pietums elnio širdį ir smegenis. Lapė paklausė, nuėjo į girią pas…
Liūtas, lapė ir asilas išėjo drauge medžioti. Netrukus jie prigaudė daug žvėrienos. Liūtas liepė asilui visa tai padalyti. Asilas padalijo į tris lygias dalis ir mandagiai pakvietė liūtą ir lapę atsiimti savąsias.
Liūtas užtiko ežioje miegantį zuikį. Jis buvo jau besirengiąs zuikį sudraskyti, bet pamatė einantį elnią. Palikęs zuikį, pasileido vytis elnią. Vijosi, vijosi ir nepasivijo. Tad sugrįžo atgal prie zuikio.
Vieną karštą vasaros dieną liūtas ir šernas atėjo drauge pas upę atsigerti. Bematant jiedu susibarė, kuris iš jųdviejų pirmas turįs atsigerti. Nuo ginčo priėjo ir prie muštynių, ir juodu nejuokais susiėmė.
Sykį, liūtui bemiegant, mažytė pelytė ėmė bėgioti jo nugara. Liūtas nuo to greitai pabudo, sugavo pelę į savo letenas ir jau išžiodino savo milžiniškas žiotis, norėdamas- ją praryti. – Atleisk, karaliau, – sucypė nusigandusi pelė, – atleisk man šį kartą – niekados to neužmiršiu… Kas žino, gal kada nors galėsiu ir aš tau patarnauti ir…
Liūtas, nors yra didelis ir tvirtas, turi aštrius nagus ir dantis, tačiau labai bijo menko dalyko: kai tik išgirsta giedant gaidį, tuoj bėga šalin.