Buvo kartą ponas ir turėjo berną; bernas buvo darbštus ir teisingas vyras: kiekvieną rytą kėlė anksčiausiai, gulė paskiausiai, o jei kartais atsitikdavo sunkus darbas ir niekas nenorėdavo jo imtis, jis šokdavo pirmas dirbti. Jis niekados nesiskųsdavo, visados būdavo smagus ir linksmas.
Praėjus metams, ponas nieko nenorėjo jam mokėti galvodamas: „Nemokėdamas aš sutaupysiu kelis skatikus.
Bernas tikrai nieko nesakė, vėl visus metus iš širdies dirbo, ir kai po tų vėl jokio atlyginimo negavo, taip pat nieko nesakė ir toliau paliko.
Praėjo treti metai, ponas pakrapštė kišenę, bet nieko neišėmė. Pagaliau bernas tarė:
— Pone, ištarnavau tamstai trejus metus, prašom dabar atiduoti, kas mano yra uždirbta, noriu iš čia eiti ir žmonių pamatyti.
— Gerai, mielas mano tarne, teisingai man tarnavai, užtat būsi gausiai atlygintas, — atsakė šykštuolis, įkišo ranką į kiškyta, ir žydui liepė eiti ir atvesti kaltininką. Žydas tuoj nubėgo pas jį ir sako:
— Eik tuojau.
— Aš geriau žinau, kaip reikia pas karalių vaikščioti, — atšovė sodietis. — Pirma pasisiūdinsiu naujus drabužius. Gal tu manai, kad žmogus, kurio kišenėj tiek pinigų, gali pas karalių eiti su tokiais skarmalais?
Žydas pamatė, kad sodietis ne juokais užsispyrė ir be naujo drabužio pas karalių neis, tuo tarpu karaliaus rūstybė galėjo praeiti, tada dovanų jis negautų, nei sodietis nebūtų nubaustas.
— Aš iš meilės galiu tamstai paskolinti puikius naujus drabužius; kodėl geram žmogui nepatarnauti? — tarė žydas.
Sodietis sutiko, apsivilko žydo drabužiais ir nuėjo su juo į rūmus. Karalius tuojau paklausė sodiečio, kaip šis drįso taip prieš jį kalbėti, kaip jam sakė žydas.
— Žinomas daiktas, — tarė sodietis, — ką žydas sako, vis meluoja; vieno teisingo žodžio negali išgirsti iš jo burnos. Juk jis gali tvirtinti, kad aš esu apsivilkęs jo drabužiais.
Ai, vai! Kas tas yra? — suriko žydas. — Argi tas švarkas ne mano? Argi aš nepaskolinau jį tamstai kaip savo bičiuliui trumpam laikui, kad galėtum pasirodyti prieš poną karalių?
Tai išgirdęs karalius tarė:
— Vieną iš mūsų tikrai žydas bus apgavęs, mane ar sodietį, — ir liepė jam dar kietųjų dolerių atskaičiuoti. O sodietis grįžo namo su naujais drabužiais ir pinigais kišenėje, sakydamas: „Šį kartą man pavyko!“
