Kartą keturi vienuoliai užsidarė kalnų šventyklos celėje, davę priesaiką tylėti septynias dienas. Pas juos užeiti galėjo tik berniukas-tarnas, atnešdavęs jiems viską, kas buvo būtina.
Sutemus celėje ėmė mirkčioti žibintas. Atrodė, kad tuoj tuoj jis ims ir užges. Vienuolis, sėdėjęs arčiausiai šviesos taip susirūpino, kad viską pamiršęs ėmė šaukti:
– Berniuk, įžiebk pagaliau tą žibintą!
Išgirdęs tai vienuolis, kuris sėdėjo greta jo, pasakė:
– Kodėl tu kalbi, juk esi davęs tylėjimo priesaiką?!
Antrojo vienuolio kaimynas supyko ant jų dviejų už pažeistą priesaiką ir prabilo:
– Ir kas gi jūs per žmonės!
Tuomet vyriausias vienuolis, sėdėjęs garbingiausioje vietoje, išdidžiai sušuko:
– Tik aš vienas ištvėriau nekalbėjęs!