Ant kalno viršūnės, dangaus erdvėje, yra dievo Praamžiaus rūmai, kuriuose gyvena aukščiausias valdovas, ir jo valdžiai paklusnūs visi: žemė, dangus, vandenys ir visi gyviai. Vieną kartą pažvlegė Praamžius pro langą ir pamatė, kad visą žemę apėmė karai, grobimai, žudymai, savivalė ir niekšybė. Todėl jis pasiuntė du piktus tarpusavyje nesutariančius milžinus: Vandenį ir Vėją. Šie kaip viesulai metėsi ant žemės, kuri yra apvali ir paplokščia, kaip lėkštė, ir pagriebę ją į savo rankas dvidešimt dienų ir devyniolika naktų mėtė ją su tokiu įniršiu, kad žuvo viskas, kas buvo gyva. Praamžius vėl pasižiūrėjo į žemę krimsdamas dangaus riešutus. Matydamas iškamuotą žemę, Praamžius metė į ją riešuto kevalą, kuris nukrito prie aukšto kalno, kur buvo susirinkę įvairūs gyvuliai, paukščiai ir keletas porų žmonių, besigelbstinčių nuo tvano. Į tą kevalą susėdo visi gyviai ir išsigelbėjo nuo viską liejančio vandens. Trečią kartą pasižiūrėjo Praamžius į žemę ir, matydamas kas joje dedasi, pasigailėjo žmonių, grąžino viską į ankstesnę vietą. Vandenys nuslūgo, audros nutilo, nušvito saulė. Praamžio riešuto kevale išsigelbėję gyviai tuoj daugintis pradėjo. Žmonės poromis išsiskirstė į skirtingas puses, o viena pora pasiliko, kur gimusi, kadangi buvo labai seni. Senukai, jausdami atėjančią mirtį, labai nuliūdo. Praamžius jų paguodai atsiuntė vaivorykštę Linksminę, kuri pamokė tuos senukus, kad jie šoktų per akmenis. Kiek kartų peršoko senelis, tiek kėlėsi stiprių vyrų, kiek kartų peršoko senelė, tiek atsirado gražių merginų. Bet seneliai tegalėjo šokti tik devynis kartus, todėl atsirado devynios poros žmonių, iš kurios paskui pasidaugino devynios lietuvių giminės.
