Trys laimės vaikai

Vienas tėvas pasišaukė tris savo sūnus ir dovanojo vyriausiajam gaidį, antrajam dalgį, o jauniausiajam katę.
— Aš jau pasenau, — tarė jis, — greit mirsiu, todėl noriu jus prieš mirtį aprūpinti. Pinigų neturiu, ir tas, ką aš jums duodu, rodosi menkos vertės, tačiau nepražūsit, jei mokėsit vartot: raskite kraštą, kur panašūs daiktai dar nežinomi, ir būsite laimingi.
Tėvui mirus Iškeliavo vyresnysis sūnus su gaidžiu, bet kur tik jis ėjo, visur gaidžių turėta:
miestuose jie buvo matyt iš tolo tupintys ant bokštų ir besisukantys pagal vėją, o kaimuose girdėti aplink giedant, todėl niekas jo gaidžiu nesistebėjo, ir jam iš jo jokios naudos nebuvo.
Pagaliau jis užėjo salą, kur visai nebuvo gaidžių ir žmonės nemokėjo laiko skirti. Tiesa, jie žinojo, kada rytas arba vakaras, bet atbudęs naktį niekas negalėjo pasakyti, kiek yra laiko.
— Žiūrėkit, — tarė jis, — koks puikus paukštis, turi raudoną karūną ant galvos ir pentinus ant kojų kaip koks riteris: naktį gieda jis tris kartus paskirtu laiku, ir kai jau trečią kartą sugieda, greit teka saulė. Bet jei jis gieda giedrią dieną, tai žinokit, kad bus oro atmaina.
Tas žmonėms labai patiko, ir jie nemiegojo visą naktį klausydami, kaip gaidys antrą, ketvirtą ir šeštą valandą garsiai ir aiškiai skelbė laiką. Jie ėmė klausti, ar jis neparduotų to paukščio ir kiek už jį norėtų.
— Maždaug tiek aukso, kiek gali asilas panešti, — atsakė jis.
— Kas neimtų tokio brangaus paukščio už šiuos pinigus? — sušuko visi kartu ir mielai užmokėjo jam tiek, kiek prašė.
Kai jis pargrįžo su auksu į namus, broliai labai stebėjosi ir antrasis tarė:
— Dabar keliausiu aš ir žiūrėsiu, ar nepavyks ir man savo dalgio taip parduoti.
Bet ilgai jis negalėjo nieko pešti, nes visur žmonės turėjo dalgių, ne blogesnių kaip jo. Pagaliau jam taip pat pavyko užeiti salą, kur žmonės dar nieko nebuvo girdėję apie dalgį. Kai ten pribręsdavo javai, veždavo žmonės į laukus patrankas ir su jomis į juos iš pažemės šaudydavo.
Bet tai buvo labai nepatogu, nes vieni šovė per aukštai, kiti kliudė ne per šiaudus, o per varpas, kurios lėkė kažkur tolyn, daug barstėsi grūdų, ir nuo šaudymo kildavo baisus trenksmas. Tada berniokas nuėjo su savo dalgiu į lauką ir ėmė pjauti taip gražiai ir greitai, jog žmonės tik išsižioję stebėjosi. Kai jis paklaustas sutiko parduoti dalgį, jie nė kiek nesiderėdami davė tiek aukso, kiek galėjo panešti vienas arklys.
Tada ir trečias brolis. Jam taip pat nesisekė, kol jis keliavo po sausumą; visur buvo tiek kačių, jog mažus kačiukus reikėjo girdyti. Pagaliau jis nuplaukė į vieną salą, kur, jo laimei, nebuvo kačių, o pelių ten tiek buvo privisę jog jos šokinėjo po stalus ir suolus nepaisydamos žmonių.
Žmonės baisiai dejavo, pats karalius savo pily negalėjo jų atsiginti: visose kertėse cypė pelės ir ką sugriebdamos graužė. Katė pradėjo medžioklę ir bematant kelis kambarius nuo pelių išvalė, todėl žmonės šoko prašyt karaliaus pirkti valstybei tą nuostabų žvėrelį. Karalius tuojau sutiko duoti, kiek buvo prašyta — apkrautą auksu asilėną, jis trečiasis brolis sugrįžo namo su didžiausiu turtu.
Katė karaliaus rūmuose ėmė smarkiai peles gaudyti ir jų pripjovė tiek daug, jog sunku buvo suskaityti. Pagaliau ji begaudydama sušilo ir ištroško; tada ji sustojo, pakėlė galvą aukštyn ir sukniaukė:
— Miau, miau.
Išgirdę tą keistą balsą, karalius su savo dvariškiais taip išsigando, jog visi urmu išbrazdėjo iš pilies. Karalius sušaukė pogrindy tarybą ir ėmė tartis, ką daryti; galop buvo nuspręsta siųsti pasiuntinį pareikalauti, kad ta geruoju paliktų pilį, o jei nenorėtų, tai paskelbti, kad prieš ją bus pavartota jėga. Tarybos žmonės sakė:
— Geriau tegu mus ir toliau pelės kankina, nes mes jau esam prie to pripratę, negu nuolat drebėti prieš tokį baisų žvėrį.
Buvo nusiųstas vienas bajoras paklausti katės, ar ji nesutiktų geruoju išeiti. Bet katė, dar labiau troškinama, teatsiliepė:
— Miau, miau. Bajorui pasigirdo:
— Neisiu, neisiu, — ir jis pranešė karaliui, kad katė nenori eiti.
— Dabar, — tarė karalius, — ji turi būti varu išvaryta. Buvo atvežtos patrankos, ėmė šaudyti, ir užsidegė namai. Kai liepsna pasiekė kambarį, kuriame buvo katė, ši tuojau iššoko pro langą, bet patrankos tol nesiliovė duoti, kol visą pilį į pelenus pavertė.