Kitąsyk buvo gyveno vienas melnykas. Jis turėjo tris sūnus. Du buvo išmintingi, o trečias, Jonas, buvo paikiu vadinamas. Jis nieko daugiau neveikdavo, tik klynėm kiaules šerdavo ir šerdavo.
Sykį sumislio tie du melnykučiai ait svieto vandravot. Ale per didelį jo prašymą turėjo imt ir paikį Joną. Išsirengė jie visi trys, atsisveikino su tėvais ir iškeliau. Beaidami jie rado skruzdyną. Sako anie broliai:
– Reik sudraskyt tą skruzdyną, pažiūrėt, kaip tos skruzdės čia gaspadoriauja.
O Jonas sako:
– Nereik jom nieko daryt – tegu jos čia ramiai sau gyvena.
Paklausė jo anie broliai ir nuvėjo toliau. O kad nukeliau toliau, priėjo prie vieno ažero. Tame ažere daug ančių plaukiojo. Tiedu broliai sako:
– Reikia užšaut kelias antis, tai bus maisto kelionei.
O paikis Jonas sako:
– Nieko jom nedarykit – tegu jos čia sau plaukioja.
Paklausė anie broliai, nukeliau toliau. Beaidami prie kelio rado storą medį išpuvusiu viduriu. Toj skylėj gyveno bitės. Anie broliai sako:
– Reik išdraskyt bites o išimt medų.
O Jonas sako:
– Tegu jos čia sau ramiai gyvena – nieko nedarykit.
Paklausė tie broliai, nukeliau toliau. Ėjo ėjo, po ilgai kelionei priėjo jie dvarą seną, apsamanojusį. Užėjo an to dvaro – pamatė nematytų daiktų. Stoniose, žiūri, stovi akmens arkliai, pamatė – an kiemo tupi akmens šunes. Inėjo in stubas, viską perėjo – jokią gyvą dvasią nėr. Pamatė – an vienų durių kabo didelė spyna. O tose duryse buvo skylutė. Jie per tą skylutę pažiūrėjo – pamatė žilą senuką sėdint. Jie per tą skylutę pašaukė sykį, antrą, o kad trečiusyk pašaukė, išėjo tas senuks, pajėmė juos visus nuvedė in vieną stubą prie stalo, tenai stovėjo visokių valgių ir gėrimų an jo. Jie sau sėdo, pavalgė, atsigėrė, ką tik norėjo. O kad jau jie sotūs buvo, atėjo tas senuks, nuvedė juos po vieną atskyrium in stubas ir paguldė an puikių karališkų lovų. An rytojaus atėjo tas senuks pas vyriausią brolį, pajėmė jį už rankos, nuvedė in vieną stubą pas tokią murmulinę tablyčią. An tos tablyčios buvo toks parašas: kad kas surinktų karalaitės brangių karolukų, kurie yra paberti girioj samanose, per naktį, kol užtekės saulė, jų tenai yra du tūkstančiai, o jei vieno neras, tai pavirs pats in akmenį, o kad visus ras, tai nuveis no šio dvaro prakeikimas. An kitos parodė toblyčios tokį parašą, kad tokiam tai ažere yra nuskandytas deimento raktas, tai kad tą išimt no karalaitės pakajaus. An trečios toblyčios buvo teip parašyta: miega trys sesers karalaitės, tai reik atspėt jauniausią. Perskaitęs vyriausias brolis nuvė in girią ieškot karolių. Per naktį rado kokį šimtą ir pats stojo akmeniu. Kitą naktį ėjo vidurinis. Tas rado pora šimtų, iki užtekė saulė, – ir tas pavirto in akmenį. Trečią vakarą nuvėjo kvailuks Jonas. Jis kaip tik nuvė in girią pas tuos karolius, – kad subėgo tūkstančiai skruzdėlių! Tos ėmė landžiot po samanas – ir tuo suieškojo visus karolukus iki vienam. O kad jis nuvėjo pas tą ažerą, tuo atsirado tos antys, kurias jis apgynė no ramaus jų gyvenimo. Tuo tos antys nunėrė visos in dugną ažero, suieškojo tą raktelį, atnešė jam. Jau jis du uždaviniu sunkiu atliko, liko da trečias, sunkiausias. Atėjo jis pas táis karalaites miegančias – sunku atspėt, katra jaunesnė, ba [jos] buvo vieno veido. Ale susyk atlėkė ta bičių motina, kuriais jis apgynė no išdraskymo, – tuo toj bitė ėmė lipinėt an karalaičių lūpų, vienos palaižė, kitos, nulėkė an trečios ir ėmė ten laižyt lūpas, – o ji prieš užmiegant buvo valgius medaus, – tai jis an to suprato, kad tai ta jauniausia. Kaip tik viską atspėjo, tuo tos karalaitės pabudo, tuo tie visi akmens stojos žmonėms ir gyvuliais. Tada ten vėl stojo tokia karalystė, kokia pirmiau buvo. Tada melnykų Jonas apsivedė su jauniausia karalaite ir buvo karalium. O šie du jo broliai apsivedė su anom dviem ir buvo jo pavaldiniais. Toliau parsigabeno savo tėvą melnyką, ir visi ten gyveno iki pabaigai dienų savo.
