Vienas šuo turėjo šeimininką, kuris neduodavo jam ėsti. Ilgai šuo kentė badą, pagaliau pametė namus ir nuliūdęs bėgo keliu. Bėgdamas susitiko žvirblį, o tas jam sako:
— Mielas šuneli, ko tu toks nuliūdęs? Šuo atsakė:
— Aš esu alkanas ir neturiu ko ėsti. Žvirblis vėl sako:
— Tai drožiam į miestą, aš ten tave pašersiu.
Ir jie nukeliavo abu į miestą, ten žvirblis privedė šunį prie mėsinės ir sako:
— Truputį čia palauk, aš tau gausiu kąsnelį mėsos. Tai pasakęs, jis atsitūpė ant stalo, apsidairė, ar jo kas
nemato, ir pradėjo su snapu kapoti mėsos kąsnelį, tol jį kapojo ir tąsė, kol tas nukrito žemėn.
Tada šuo mėsą pagriebė, nubėgo į kampą ir suėdė.
— Eikim dabar į kitą mėsinę, — tarė žvirblis: — aš tau nutrauksiu dar vieną kąsnelį, kad tu gerai priėstum.
Suėdė šuo antrą kąsnelį, ir žvirblis paklausė:
— Ar dabar tu jau sotus?
— Mėsos jau užteks, — atsakė šuo, — tik dar norėčiau duonos paragauti. — Gausi ir duonos, — tarė žvirblis, — eikim tik toliau. Jie priėjo prie vienos kepyklos, ten žvirblis ėmė kapoti duona šuo suėdė, bet norėjo dar daugiau, tada žvirblis nuvedė jį prie kitos kepyklos ir numetė dar vieną bandelę. Kai ta buvo suėsta, žvirblis vėl klausia:
— Ar jau sotus dabar?
— Sotus, — atsakė šuo, — dabar eikim truputį už miesto pasivaikščioti.
Ir jie vieškeliu išėjo į lauką. Diena buvo karšta, ir šuo netrukus tarė:
— Aš labai pavargau ir su mielu noru truputį numigčiau.
— Gerai, — atsakė žvirblis, — gulk, o aš tuo tarpu patupėsiu ant šakos.
Šuo atsigulė ant kelio ir kietai užmigo. Tuo laiku važiavo keliu su trejetu žmogus ir vežėsi ratuose dvi statines vyno. Matydamas jį nesukant iš kelio ir tiesiai važiuojant ant šuns, žvirblis suriko:
— Žmogau, suk iš kelio, kitaip tuoj tave pamokysiu! Vežikas tik nusijuokė:
— Aure kas mane mokys! Sukirto arkliams ir suvažinėjo šunį. Žvirblis sušuko:
— Tu suvažinėjai mano bičiulį, už tai turi netekti savo ratų ir arklių.
— O ką gi tu padarysi mano ratams ir arkliams? — atsiliepė vežikas ir nuvažiavo.
Žvirblis pasivijęs palindo po uždangalu, kuriuo buvo uždengtos statinės, pradėjo su snapu kapoti kamštį ir tol kapojo, kol tas iškrito; tada visas vynas išbėgo, bet vežikas nepastebėjo.
Kažko grįžtelėjęs atgal, pamatė varvant ratus, sustojo, gi žiūri — viena statinė tuščia.
— O, aš nelaimingas! — sušuko jis.
— Palauk, dar ne galas, — atsakė žvirblis, nutūpė arkliui ant galvos ir iškirto akį.
Norėdamas numušti žvirblį, vežikas greit pagriebė lazdą, bet žvirblis tuo tarpu pakilo aukštyn, ir smūgis teko per galvą arkliui, kuris tuojau krito negyvas.
— O, aš nelaimingas! — sušuko vežikas. — Palauk, dar ne galas, — tarė žvirblis, kuris, nukeliavus vežikui toliau su dvejetu, vėl palindo po uždangalu, iškapojo kamštį ir išleido vyną iš antros statinės.
Tai pastebėjęs, vežikas vėl sušuko:
— O, aš nelaimingas! O žvirblis atsakė:
— Palauk, dar ne galas.
Atsitūpė antram arkliui ant galvos ir iškirto akį. Vežikas pribėgo ir vėl sviedė lazdą, bet žvirblis nuskrido, lazda teko arkliui, ir gyvulys krito negyvas.
— O, aš nelaimingas!
— Palauk, dar ne galas, — tarė žvirblis, atsitūpė trečiam arkliui ant galvos ir iškirto akį.
Įnirtęs vežikas, nieko nebežiūrėdamas, vėl paleido lazdą į žvirblį, bet nepataikė ir užmušė paskutinį savo arklį.
— O, aš nelaimingas! — sušuko jis.
— Palauk, dar ne galas, dabar aš imsiu naikinti tavo namų turtą, — tarė žvirblis ir nuskrido.
Vežikas turėjo palikti ratus ant kelio ir grįžti namo pėsčias.
— Žiūrėk, žmonel, kokia didelė nelaimė mane ištiko! — tarė jis pačiai: — vynas išbėgo, ir visi trys arkliai žuvo! — O žmogel, — atsakė pati, — kažkoks baisus paukštis yra pas mus atskridęs!
Jis surinko viso pasaulio paukščius, suvedė į klėtį, ir dabar jie lesa mūsų kviečius.
Jis nuėjo į klėtį, gi žiūri — tūkstančiai tūkstančių paukščių belesą jo kviečius, o tas žvirblis betupįs vidury.
— O, aš nelaimingas! — sušuko vežikas.
— Palauk, dar ne galas, tu turėsi man prikišti savo kailį, — atsakė žvirblis ir išskrido pro duris.
Netekęs viso savo turto, piktas ir nusiminęs, žmogus įėjo į pirkią ir atsisėdo prie krosnies.
O žvirblis prilėkė prie lango ir sušuko:
— Žmogeli, tu turėsi man prikišti savo kailį.
Sis nutvėrė lazdą ir sviedė į žvirblį, bet nepataikė, tik viso lango, stiklus iškūlė.
Žvirblis įskrido į vidų, atsitūpė ant krosnies ir vėl savo:
— Žmogeli, tu turėsi man prikišti savo kailį. Pasiutusiai įniršęs, vežikas drožė su vėzdu ir perskėlė
perpus krosnį, paskui pradėjo vaikyti žvirblį po visą trobą, bevaikydamas sudaužė indus, baldus, veidrodį, stalus, išvertė net sienas, bet paukštelio užmušti negalėjo. Pagaliau jis pagavo žvirblį.
— Gal man jį užmušti? — paklausė pati.
— Ne, — atsakė vyras, — jam menka būtų bausmė, jis baisesnį turi gauti galą, aš jį prarysiu.
Tai sakydamas, jis paėmė ir prarijo žvirblį. Žvirblis pradėjo po pilvą daužytis, vėl atlindo į burną ir iškišęs galvą suriko:
— Vis tiek tu prikiši man savo kailį. Vežikas padavė pačiai lazdą ir sako:
— Žmonel, drožk žvirbliui per galvą.
Pati drožė, bet pataikė ne žvirbliui, o savo vyrui per kaktą, tas kebėkšt ir išvirto negyvas. Žvirblis purptelėjo iš burnos ir nuskrido.
1 comment. Leave new
gera pasaka, vaikams nelabai patiko 🙂