Velnias ir jo senelė

Buvo kartą didelis karas. Karalius turėjo daug kareivių, bet mokėjo jiems tokią menką algą, jog jie negalėjo išgyventi. Tada trys kareiviai susikalbėjo pabėgti. Vienas tarė:
– Jei mus pagautų, nuo kartuvių neišsisuktumėme. Antras atsakė:
– Aure rugių laukas, sulįskim, ir niekas mūsų ten neras; kariuomenei uždrausta mindyti javus, o rytoj išsikelia į kitą vietą.
Bet kariuomenė nesikėlė ir visą laiką stovėjo aplink lauką. Išsėdėjo jie rugiuose dvi dienas ir dvi naktis ir baisiai išalko; lįsti iš ten bijojo, nes jų laukė mirtis. Tada jie tarė: – Be reikalo tik bėgom, vis tiek reiks čia žūti.
Tuo tarpu atskrido ugninis slibinas, nusileido prie jų ir paklausė, ko jie čia pasislėpę. Jie atsakė:
– Mes esam trys kareiviai, pabėgom iš pulko dėl menkos algos, čia būdami gausim mirti badu, o išėję atsidursime kartuvėse.
– Ištarnaukit man septynerius metus, – tarė slibinas, – išnešiu jus per kariuomenę, ir niekas nepagaus.
– Sutinkam, ką darysim nesutikę, – atsakė kareiviai. Tada jis paėmusios nagais, pernešė oru per kariuomenę ir pastatė toli nuo tos vietos. O tas slibinas buvo niekas kitas, tik velnias. Jis padavė jiems mažą rimbelį ir sako:
– Papliaukšėkit su tuo rimbeliu, ir jums atsiras pinigų, kiek norėsit; galėsit būti dideli ponai, laikyti puikius arklius, važinėti su karietomis, bet po septynerių metų būsit mano. Paskui jiems padavė knygą, ir jie turėjo ten pasirašyti.
– Tačiau pirma užminsiu, – pasakė jis, -jums mįslę, ir jei spėsit, būsit laisvi. Slibinas tada nuskrido, o jie papliaukšėjo su tuo rimbu, atsirado daugybė pinigų, pasisiuvo poniškus drabužius ir ėmė keliauti per žmones. Kur tik jie buvo, ten gyveno linksmai, turėjo gražių arklių, važinėjo su karietomis, valgė ir gėrė gardžiai, bet nieko pikta nedarė. Laikas ėjo greitai, ir jie nepamatė, kaip pradėjo artintis septintųjų metų pabaiga; du iš jų išsigandę drebėjo, o trečias nė mažiausios baimės neturėjo ir sakė:
– Nebijokit, broliai, aš atminsiu tą mįslę.
Kartą jie išėjo į lauką, susėdo, o du vis buvo nosis nuleidę. Tada priėjo prie jų sena moteriškė ir paklausė, ko jie taip nuliūdę.
Kas iš to, kad mes tau pasakysim, mums nieko nepadėsi.
– Kas gali žinoti, – atsakė ji, – gal ir padėčiau. Tada jie papasakojo jai, kad jau beveik septyneri metai, kai jie pasižadėję velniui, kuris jiems už tai duodąs pinigų kaip šieno, bet kad jie už tai jam davę parašą ir jau tikrai jam teksią į nagus, jei po septynerių metų neatminsią jo mįslės.
Moteriškė tarė:
– Jei norit išsivaduoti, eikit vienas iš jūsų į mišką, ten suieškokit apgriuvusią uolos sieną, panašią į trobelę, įeikit į ją ir rasit pagalbą.
Tie du, kur nuliūdę buvo, pagalvojo:
– Tas mūsų neišgelbės, – ir paliko ten, o tas, kuris buvo smagus, nuėjo į mišką, ėmė ieškoti ir rado tą uolos trobelę. Toj trobelėj sėdėjo sulinkusi sena boba, ji buvo velnio senelė ir paklausė, iš kur jis yra ir ko nori. Jis apsakė viską, kas buvo atsitikę, ji pasigailėjo atviro jaunikaičio ir prižadėjo gelbėti.
Senė pakėlė didelį akmenį, kuris buvo užristas ant rūsio, ir tarė:
– Pasislėpk čia ir išgirsi, kas čia bus kalbėta, tik tylėk ir nejudėk; kai atskris slibinas, jo paklausiu dėl tos mįslės, jis man viską pasakys, o tu klausyk ir atsimink jo žodžius. Dvyliktą valandą nakties parskrido slibinas ir paprašė valgyti. Senelė padėjo stalą, atnešė gerti ir valgyti, paskui abu susėdę gėrė ir valgė, o velnias net linksmas pasidarė. Tada ji pradėjo jo klausinėti, kaip praėjusi diena, kiek jis laimėjęs vėlių.
– Šiandien nekaip sekėsi, – atsiliepė velnias, bet netrukus sučiupsiu tris kareivius, jie nebeišsisuks iš mano nagų-
– A, tie trys kareiviai, – atsakė ji, – bet jie gali tau dar pasprukti.
Tarė velnias juokdamasis:
– Kur jie bepaspruks! Aš jiems tokią mįslę duosiu, kad jie niekados neatmins.
Kokia gi tai galėtų būti mįslė? – paklausė ji.
– Tuoj pasakysiu: didžiojoj šiaurės jūroj guli padvėsusi marių katė – čia bus jų kepsnys; banginio šonkaulis bus jų sidabrinis šaukštas vandeniui gerti.
Velniui atsigulus, senelė pakėlė akmenį ir išleido kareivį.
– Ar viską išgirdai?
– Viską, – atsakė jis, – dabar mokėsiu išsigelbėti.
Paskui turėjo slaptai iššokti pro langą ir kitu keliu greitai sugrįžo pas savo draugus. Jis jiems papasakojo, kaip senelė apgavo velnią ir kaip jis iš jo paties išgirdo mįslės spėjimą.
Jie labai apsidžiaugė, buvo smagūs, pasiėmė rimbelį ir prisipliaukšėjo daugybę pinigų.
Pasibaigus septyneriems metams, atėjo velnias su knyga, parodė jų parašus ir sako:
– Aš jus paimsiu į pragarą ir ten pataisysiu pietus; bet jei spėsit, kokį gausit kepsnį, būsit laisvi ir galėsit sau pasilikti tą rimbelį.
Vienas kareivis atsiliepė:
– Didžiojoj šiaurės jūroj guli padvėsusi marių katė, greičiausiai iš jos bus pagamintas mums kepsnys.
Velnias papyko, kažkaip sužvengė ir paklausė antrojo:
– O koks bus jūsų šaukštas?
– Paimsi banginio šonkaulį, ir bus mūsų šaukštas. Velnias susiraukė kaip naginė, sužvingo tris kartus ir paklausė trečio:
– O žinote, koks bus jūsų vyno stiklas?
– Stiklo vietoj bus sena arklio kanopa.
Velnias staugdamas nulėkė šalin, nebetekęs jokios ant jų valdžios, o tie trys kareiviai, pasilikę rimbelį, pliauškeno pinigus, kiek tik norėjo, ir gyveno visko pilni ligi savo galo.