Ar buvo taip, ar nebuvo, tik, sako, kažkada gyvenęs didžiulis senas varnas.
Vieną dieną išskrido varnas medžioti. Skraidė jis, skraidė, bet taip ir nerado nieko. Pagaliau nuskrido varnas prie gilios upės kranto.
O paupyje ganėsi mažas garbiniuotas ėriukas. Suglaudė varnas sparnus, šmėžtelėjo žemyn ir nutūpė ėriukui tiesiai ant nugaros.
Ėriukas pasipurtė, norėdamas nublokšti varną. O varnas įsikibo stipriau j garbiniuotas vilnas ir sako:
– Kran, kran, ėriuk, aš tave užkaposiu!
Nusigandęs ėriukas laibučiu balseliu subliovė:
– Pasigailėk, aš dar mažutis! Nekapok manęs!
Varnas dar garsiau sukranksėjo:
– Kr-r-ran! Kr-r-ran! Varnai mėgsta jaunų ėriukų mėselę. Aš tave užkaposiu!
Ėriukas pagalvojo pagalvojo ir sako:
– Gerai, varne, kapok!
– Labai puiku!
Varnas buvo bepražiojąs snapą, bet ėriukas vėl prašneko:
– Palūkėk, varne! Prieš valgant reikia nagus nusiplauti, snapą paskalauti.
– Gerai, tuojau nuskrisiu vandens!
Mostelėjo varnas sparnais, nuskrido prie upės:
– Kran, kran! Upe, upe!
– Ko tau reikia? – klausia upė.
– Duok man vandens!
– Kam?
– Aš pasiskalausiu snapą ir užkaposiu puikų, riebų ėriuką!
Upė jam sako:
– Skrisk pas puodžių ir atsinešk ąsotį, tuomet duosiu tau vandens.
Varnas nuskubėjo pas puodžių.
– Kran, kran! Puodžiau, puodžiau, – sukrankė jis, – duok man ąsotį! Aš nuskrisiu su juo prie upės – upė duos man vandens; vandeniu pasiskalausiu snapą ir užkaposiu puikų, riebų ėriuką.
Puodžius atsako jam:
– Gerai. Atnešk man molio iš Raudonosios kalvos, ir aš nužiesiu tau ąsotį.
Varnas nuskrido prie Raudonosios kalvos:
– Krran, krrrran! Raudonoji kalva, duok man molio! Nunešiu jį puodžiui – puodžius nužies man ąsotį; su ąsočiu nuskrisiu prie upės – upė duos man vandens; vandeniu pasiskalausiu snapą ir užkaposiu puikų, riebų ėriuką.
Raudonoji kalva tarė:
– Man negaila. Tik tu nuskrisk pirma pas kalvį ir atsinešk kaplį moliui išsikasti.
Varnas nudžiugo: „Atrodo, gerai klojasi!”
Ir nuskrido pas kalvį:
– Kalvi, ei, kalvi, duok man kaplį! Aš nusinešiu jį ant kalvos – kalva duos man molio; molį nusinešiu pas puodžių – puodžius nužies man ąsotį; su tuo ąsočiu nuskrisiu prie upės – upė duos man vandens; pasiskalausiu snapą ir užkaposiu puikų, riebų ėriuką.
Kalvis susiraukė.
– Atnešk man ugnies, – tarė jis, – tuomet nukalsiu tau kaplį.
– Gerai!
Varnas nuskrido ugnies ieškoti.
O tuo metu viena senutė kepė paplotėlius. Varnas nuskrido pas ją ir sako:
– Kran, kran! Senele, duok man ugnies! Ugnį nunešiu kalviui – kalvis nukals man kaplį; su juo nuskrisiu į Raudonąją kalvą – kalva duos man molio; molį nunešiu puodžiui – jis nužies man ąsotį; su ąsočiu nuskrisiu prie upės – upė duos man vandens; pasiskalausiu snapą ir užkaposiu puikų, riebų ėriuką.
Senelė pamanė: „Duosiu jam ugnies – gal sudegs benešdamas godusis varnas!”
Bet varnas pabarstė pelenais žarijėlę, pastvėrė ją, sumosavo sparnais ir nuskrido.
Varnas atskrido pas kalvį, padavė jam žariją. Kalvis, norėdamas ant varno apmaudą išgiežti, nukalė tokį didžiulį kaplį, jog varnas vos pakėlė jį.
Nuskrido varnas į kalvą, kalva davė jam daug molio. Molį varnas nunešė puodžiui. Puodžius nužiedė sunkų, neparankų ąsotį.
Vargais negalais varnas pakalė ąsotį, nuskrido su juo prie upės ir sako:
– Atnešiau ąsotį, duok man vandens!
– Pasisemk pats! – atsako upė.
Varnas prisirišo virve ąsotį prie uodegos ir nuleido jį Į vandenį.
Vanduo ėmė semtis į ąsotį. O varnas gviešėsi vis daugiau vandens! Kai prisisėmę sklidinas ąsotis, varnas sumosavo sparnais, bet pakilti nebeįstengė ir pliumptelėjo į vandenį.
Kiek jis bekrankė, kiek beplumpsėjo sparnais, niekas nebepagelbėjo – ąsotis nugramzdino jį į pat dugną.
Godusis varnas paskendo. O ėriukas tuo tarpu vaikštinėjo sau pakrante ir ramiai skainiojo žolę.
