Kap buvo dziedas su bobu. Gyveno jie ir turėjo berniukų – sūnelį. Sūnelis augo, metai po metų didzyn ir didzyn, o tėvai sanyn ir sanyn. Nu, užaugo jau jis didelis, jau bernas, net ir vestis žada. Nu, jis apsivedė. Perėj kiek laiko, par juos gimė sūnus. Nu, ką, o tai buvo laikas – rugiapjūtė, rugius pjovė. Sako, ką gi:
– Tu, žmon, negałėsi rugių pjaut. Reikia pasumdyti žmones rugius pjaut, rišti, – sako, – užmokėsim. – Sako: – Tu namie čia būsi, gaminsi.
Nu, gerai. Žmogus nuėjo, anas pats parodė pjovėjom kur – pjovėjos rugius pjauna. Nu, o to jo jau žmona jau sugamina pusryčius, visa kų. Nu, ką, galvoja: paliksiu aš šitą vaikelį. O šilta – vežimėlin paguldė vaikelį, ten pietus paėmė, ir nustūmė laukan. Nu, pjovėjos priėjo pusryčių valgyti, o vaikelį vežimėly paguldė, ir miegojo jis. Nu, gerai.
O ten netoli buvo vilkas. Ir jis pamatė. Reikėt šitą vaikelį paimt, kam jie skriaudžia sūnelį.
O pas juos buvo šuva. Tep jo negailėjo, sanas jau buvo. Duoda ką jėst, plutos jau nekunda, kaulų negraužia.
– Tai, – sako, – aš jiem padarysiu.
Šuva verkia, ne kartą buvo susitikęs tą vilką. Sako:
– Palauk. – Sako: – Viskas bus tvarkoj. – Sako: – Tik rytoj, kap atneš pustyčius, – sako, – aš paimsiu šitą vaikyną. O tu, – sako, – paskui mane, – sako, – pavysi net par mišką ir, – sako, – vo i atimsi iš manį šitą… – Sako: – pažiūrėsi, kap tave gailės tada.
Na, ir gerai. Šuva aplink jį išvydo iš namų, bet jis vis tiek sukasi apie namus. Nu, an rytojaus vėl šitep – pjovėjos nuvėjo rugių pjauti. Na, o ten šuva jau netoli sukasi, jis laukia to momento, kuris, vilkas sakė jam: „Aš tave išgełbėsiu, tave neskriaus namiškiai, kad tu dabar senas, niekam nenaudingas“.
Nu, tai to sustrajijo žmona pusryčius, nu, ir neš pjovėjom. Nu, paėmė vaikelį ir tom pjovėjom neša draugi pusryčius. Nu, atnešė pusryčius, pastatė. Sako:
– Nu, jūs pjovėjos, valgykit čionai. Aš aisiu keletą pėdų nunešiu krūvon, kad geriau kupkos būt pastatyt, greičiau.
Vaikelį padėjo. Vaikas užmigo. O vilkas šliaužia prieg ažiai. Kaip tik pjovėjos ten valgo, o žmona pėdus nešioja, vilkas artyn artyn – čiupt už vaiko ir nešt.
Pjovėjos visos pamatė.
– Vilkas vaikų nunešė, vilkas! Tuja! Tuja! Vilkas vaiką nunešė!
Ir visi paskui. Nu, kurgi vilkų pavysi. Šuva paskėłė.
– Oi kusi, šunie!
Ir šuo paskuo. Kap tik vilkas dabėgo į mišką, nu, tai vilkas vaiką padėjo, sako:
– Na, jimk da ir nešk šitą vaiką. Kap nuneši, – sako, – pamaysi, – sako, – tavęs niekur neskirs. – Sako: – Kai patys ką valgys, tai ir tau tai duos.
Na, suėmė šuva šitą vaikelį ir neša.
Oi! Sutiko žmonės visi – lakia, kur vilkas šitą vaikelį nuneš… Pamatė, kad šuva neša.
– Oi, – sako, – žiūrėk, kas zo protingas šunelis. – Sako: – Iš vilko atėmė vaiką.
Nu, ir tadu labai jau tėvas ėmė gaiłėti to šunio, kad išgełbėjo jį – būt vaikas pražuvęs. Ėmė gaiłėtis šunio: ką patys valgė, tą ir šuniui – net košę virė (kad jis dantų neturėjo, kad geriau).
Na, perėjo kiek laiko, rugius nupovė, jau biškį laisviau. Krikštynos. Jau suprašė giminių, jau krikštis vaiką tą. Na, gerai. Nubėgo šuva miškan. Reikia paprašyt vilką krikštynose. Pasakė:
– Tą sekmadienį ir tą sekmadienį ateikite. Mano ūkininkas, – sako, – krikštis tą berniuką. Krikštynos bus, tai prašau ateit[ie].
Sako:
– Kap man reiks kambarin ineitie?
Sako:
– Tai paprastai: žmonių bus daug, – sako, – pro kojas, pro, kojas inlįsim. O, –sako – kaip aš šuva, – sako, – mani dabar, žinai, kaip gaili, – sako, –vos už stalo nesodina.
– Nu, gerai, ataisiu.
Nu, jau vakare sekmdienio susirinko žmonių, jau šuva taip pat. Žmonės juokias, visi jo gaili, kiti net šimtą gramų pałėjo žemėn jam palaižyti. Šuva biškį net pagėrįs.
Nu, vakaras. Išėjo ažukluonin, laukia vilko. Atėjo vilkas pas šitą šunį, sakis:
– Na, atėjau. Ale kap įait?
– Ainam mudu. – Sako: – Tai da» čia pasėdėk, aš pirma vienas pašmirinėsiu, palakstysiu, tai niekas ir nekreips dėmesio: šuva ir šuva, ir baigta. Aš, tada, – sako, – tu pakui, ir baigta.
– Nu, tai gerai.
Aj šuva vieną kartą ir kitą. Sako:
– Ko gi čia šuva landžioja?
– A, – sako, – tegul būna. – Sako, – jis šitą berniuką apgynė nuo žveries, tai, – sa-
ko, – jis, šeimininkas mūs, labai sanas.
Nu, tada pakvietė ir vilkų, nu, sako:
– Ir ainam.
Nu, ir šuva pastałėn, ir vilkas – „ir mudu“ – prė kojas, prė kojas.
Dziedai nusigėrį, jau dainuoja ten ką. Nu, ir čerka išgriuvo, kita išgriuvo – prilaižė jie, vilkas šito, degtinės jau ir pasigėrė.
Vilkas sakis:
– Ai, brolau, dainuosiu.
Sako:
– Vilke pilke, nedainuok, bo, – sako, – tau gali blogai būc, – sako.
Dar kažkokis ten išłėjo stiklinę arielkos, dar palaižė, išgėrė vilkas jau gerokai. Sako:
– Oi, brolau, dainuosiu.
Tai sako:
– Nedainuok, – sako, – itai blogai atsitiks.
– Aūūū! – un viso pirkios ir ažstaugė.
Kai šoks visi, kurie krikštynose buvo: kas čia tokio? Ar šitai šuo? Pažiūrėjo – ir šuva, ir vilkas.
Nu, ir sugriebį tą vilką, kas kojom, kas palkom, ir iš pirkios ir išmušė… Nu, išmušė. Šuva liko viena.
Po krikštynom nuvažiavo šeimininkas į mišką. Ir nubėgo paskui šuva. Na, šuva lakstė po mišką ir susitiko tų vilkų. Sako:
– Na brolau! – Sako: – Kai aš, – sako, – tau tai gerai pritariau, – sako, – išmokinau ir gyvenimą padariau. O, – sako, – man kai padarei, kai aš, – sako, – aš vos savo kailį išnešiau iš pirkios, vos gyvas likau.
Ir nuo to laiko šuva su vilku negeruose santikiuose. Ir visa.
