Viena motina turėjo labai stiprų sūnų, kuris galėjo daug pakelti. Tas nešė kartą iš toli namon tris pūrus rugių. Nakčiai užėjus, padėjo prie karčemos durių tuos rugius, o pats karčemoje atgulė. Kiaulės suėdė tuos rugius, o tame tarpe dvylika užmušėjų užpuolė ant karčemelnyko, nuo kurių tas sūnus atgynė. Už tą karčemelnykas davė jam tris pūrus aukso.
Paskiau sūnus sulygo būti pas vieną karalių dykai tris metus, kad tik turėtų valią karalių po to laiko tris kartus užgauti. Prie daugel kitų darbų reikėjo nuo velnio atgauti malūną ir jį sutaisyti. Prie to malūno sutaisymo reikėjo sienojo (ransto). Sūnus nešė ranstą ant pečių prie arklio, kad jį nuvežtų, bet arklio nerado. Du levu tuomi tarpu arklį suėdė, pakol anas ranstą atnešė, ir, stovėdamu prie kaulų, rėkė. Stiprusis sūnus pakinkė tuodu levu, nuvežė prie malūno ranstą, sutaisė malūną, o paskui nuvedė levus pas karalių užklaustų, ką su tais vežamais levais darytų.
– Turėkis sau, – atsakė karalius.
Po trejų metų atėjo pas karalių, kad jį tris kartus užgauti teip, kaip buvo sulygta. Karalius davėsi, bet nuo karto tas sūnus teip smarkiai užkirto, kad jau daugiaus kirsti nebereikėjo… O sūnus, žinoma, ant jo vietos karaliumi likęs, laimingai gyveno.