Stiprus sūnus

Vie­na mo­ti­na tu­rė­jo la­bai stip­rų sūnų, ku­ris ga­lė­jo daug pa­kel­ti. Tas ne­šė kar­tą iš to­li na­mon tris pūrus ru­gių. Nak­čiai už­ėjus, pa­dė­jo prie kar­če­mos du­rių tuos ru­gius, o pats kar­če­mo­je at­gu­lė. Kiau­lės su­ėdė tuos ru­gius, o ta­me tar­pe dvylika už­mu­šė­jų už­puo­lė ant kar­če­mel­ny­ko, nuo ku­rių tas sūnus at­gy­nė. Už tą kar­če­mel­ny­kas da­vė jam tris pū­rus auk­so.
Pas­kiau sūnus su­ly­go būti pas vie­ną ka­ra­lių dy­kai tris me­tus, kad tik tu­rė­tų va­lią ka­ra­lių po to lai­ko tris kar­tus už­gau­ti. Prie dau­gel ki­tų dar­bų rei­kė­jo nuo vel­nio at­gau­ti ma­lūną ir jį su­tai­sy­ti. Prie to ma­lū­no su­tai­sy­mo rei­kė­jo sie­no­jo (rans­to). Sūnus ne­šė rans­tą ant pe­čių prie ar­klio, kad jį nu­vež­tų, bet ar­klio ne­ra­do. Du le­vu tuo­mi tar­pu ar­klį su­ėdė, pa­kol anas rans­tą at­ne­šė, ir, sto­vė­da­mu prie kaulų, rė­kė. Stip­ru­sis sūnus pa­kin­kė tuo­du le­vu, nu­ve­žė prie ma­lū­no rans­tą, su­tai­sė ma­lū­ną, o pas­kui nu­ve­dė le­vus pas ka­ra­lių už­klaus­tų, ką su tais ve­ža­mais le­vais da­ry­tų.
– Tu­rė­kis sau, – at­sa­kė ka­ra­lius.
Po tre­jų me­tų at­ėjo pas ka­ra­lių, kad jį tris kar­tus už­gau­ti teip, kaip bu­vo su­lyg­ta. Ka­ra­lius da­vė­si, bet nuo kar­to tas sūnus teip smar­kiai už­kir­to, kad jau dau­giaus kirs­ti ne­be­rei­kė­jo… O sūnus, ži­no­ma, ant jo vie­tos ka­ra­liu­mi li­kęs, lai­min­gai gy­ve­no.