Seniai, labai seniai gyveno viename kišlake motina su sūnumi.
– Sūneli, – tarė kartą motina, – še tau pinigų, nueik į prekyvietę ir nupirk duonos. Berniukas pasiėmė pinigus ir išėjo iš namų.
Gatvių sankryžoje vaikiūkščiai tąsė mažytį pusdvėsį kačiuką.
Berniukui pagailo kačiuko. Jis tarė:
– Ei, vaikai, parduokite man kačiuką!
– Imk, – atsakė vaikai.
– O kiek jūs norite už jį?
– Kiek duosi, tiek.
– Šekit!
Berniukas atidavė vaikiūkščiams pinigus, prisiglaudė kačiuką prie krūtinės ir grįžo namo.
– Ar parnešei? – klausia jį motina.
– Parnešiau, tik ne duonos, o kačiuką, – atsako berniukas.
– Kaip tai, sūneli?
Berniukas ir pasipasakojo motinai, kaip viskas nutiko.
– Nieko, mamyte, – pridūrė jis, – apseisime vieną dieną be duonos.
Kitą dieną motina padavė sūnui pinigų ir pasiuntė jį pas mėsininką nupirkti mėsos.
Berniukas žingsniuoja gatve ir mato-vaikiūkščių gauja apspitusi vargšą drebantį šuniuką ir belaidanti į jį akmenimis.
Pagailo berniukui šunyčio.
– Ei, vaikai, – tarė jis, – parduokite man šitą šuniuką!
– Pirk.
– Kiek jūs norit už jį?
– Kiek duosi, tiek.
– Šekit!
Vaikai atidavė berniukui šunytį, ir jis grįžo su juo namo.
– Na, ar parnešei mėsos, sūneli? – klausia motina.
Berniukas tarė:
– Nepykite, mamyte: už tuos pinigus, kuriuos man davėte, nusipirkau šuniuką.
Motina nuliūdo:
– Oi, sūneli, vargais negalais sutaupėme pinigų kąsneliui mėsos, o tu, užuot nupirkęs mėsytės, įsigijai šuniūkštį! Kam jis mums, vargšams, reikalingas? Juk ir lakinti jo nėra kuo!
– Nieko, mamyte, išsiversime ir be mėsos. O šuniuką kaip nors išlaikysime.
Trečią dieną motina davė sūnui dar truputį pinigų ir liepė nupirkti lašinių.
Berniukas išėjo į prekyvietę. Žiūri – gatvėje vaikiūkščiai betąsą peliukę, pakliuvusią į slastus.
– Ei, vaikai, ar neparduotumėte peliukės? – pasiteiravo berniukas.
– Parduodame.
Atidavė jiems berniukas pinigus, pasiėmė peliukę ir sugrįžo namo.
– Na, sūneli, ar parnešei lašinių? – klausia motina.
– Atleiskite, mamyte, – atsakė berniukas ir pasipasakojo, kaip jis nupirkęs peliukę.
Motina labai mylėjo sūnų, todėl ir šį kartą jam neprikaišiojo.
Prabėgo nemaža laiko. Berniukas tapo jaunuoliu, šuniukas – šunimi, kačiukas – katinu, o peliukė – pele.
Kartą jaunuolis sužvejojo upėje žuvį. Jis ją išdorojo, o vidurius išmetė šuniui. Šuo ėmė juos ėsti ir aptiko žaižaruojantį kaip saulė akmenėlį. Jaunuolis išvydo akmenėlį ir apstulbo iš džiaugsmo: juk tai buvo stebuklingasis akmuo achanrabas!
Jaunuolis pasidėjo akmenuką ant delno ir tarė:
– Achanrabai, duok man pietų!
Šitai pasakęs, apsidairė – ir išsižiojo iš nustebimo: priešais jį ant baltos staltiesės atsirado tokių gardžių ir tokių retų patiekalų, kokių jis nė sapnuote nebuvo sapnavęs.
Jaunuolis leidosi tekinas pas motiną parodyti jai nuostabiojo savo radinio. Motina apsidžiaugė, ir ėmė jie nuo to laiko gyventi, nieko nestokodami.
Kartą pasitaikė jaunuoliui išvysti mieste neregėtą gražuolę.
„Būtinai turiu ją vesti!” – nusprendė jaunuolis ir pasipasakojo, ką sugalvojęs, motinai.
– Oi, mano sūneli! – tarė jam motina. – Juk ji chano duktė, o mes vargšai, kam mums reikia tokios giminystės? Aš nė piršliais pas ją neisiu.
– Ne, jūs turit eiti! – prašė jaunuolis.
Motina ilgai atsikalbinėjo, bet paskui sutiko.
– Ką gi darysi, -tarė ji, -eisiu. Tik vis tiek dar niekas chano rūmuose nėra laimės radęs…
Kitą dieną anksti rytą chanas išėjo iš savo rūmų, žiūri – apie duris jau švariai nušluota ir viskas aplinkui kuo gražiausiai sutvarkyta.
Antrą dieną žiūri chanas – vėl rūmų prieangis kažin kieno nušluotas ir sutvarkytas.
Chanas nustebo ir nusprendė pastatyti nakčiai priešais rūmus sargybą.
Išaušus sargybiniai pačiupo ir atvedė pas chaną jaunuolio motiną, kuri kasnakt vaikščiodavo chano rūmų prieangio šluoti.
– Sakyk man, kam tu tai darai? – paklausė chanas.
– Aš noriu pripiršti jūsų dukteriai savo sūnų – vargdienį jaunuolį, bet nedrįstu tiesiog pas jus ateiti, – tarė moteris. – Ir sargyba gal nebūtų praleidusi!
Užsirūstinęs chanas įsakė tuojau pat nubausti akiplėšą. Bet viziris, sėdįs chano dešinėje, patarė jam:
– Kam žudyti vargšę moterį? Pareikalaukite iš jos ko nors neįvykdomo, ir ji pati liausis vaikščiojusi į rūmus.
Chanas paklausė vizirio ir tarė:
– Eik ir pasakyk savo sūnui: tegu atsiunčia kaip išpirką už dukterį keturiasdešimt auksu apkrautų kupranugarių!
„Iš kur mudu imsim šitiek aukso?” – pamanė vargdienė.
Susikrimtusi grįžo namo ir papasakojo sūnui, ko pareikalavęs iš jos chanas.
– Nesigraužkite! – nuramino motiną sūnus.
Jis teištarė tik vieną žodį stebuklingajam akmeniui achanrabui – ir rytą prie vargšės senutės lūšnelės priėjo keturiasdešimt kupranugarių, apkrautų auksu.
– Motule, nuveskite kupranugarius chanui, – tarė sūnus.
Motina nusistebėjo ir nuvedė kupranugarius su auksu prie chano rūmų.
Chanas apstulbo, bet tuojau pat įsakė:
– Eik ir pasakyk sūnui, tegu pastato nuotakai rūmus iš gryno aukso. Tuomet ir apie vestuves bus galima pakalbėti.
Motina susikrimto dar labiau; grįžusi pas sūnų, papasakojo apie naują chano užgaidą.
Sūnus sako:
– Nesigraužk: bus ir rūmai iš gryno aukso!
Jaunuolis sušnibždėjo stebuklingajam akmeniui achanrabui porą žodžių, – ir po nakties paupyje išdygo puikūs rūmai iš gryno aukso. Tokių rūmų dar niekas visame pasaulyje nebuvo matęs.
Motina nuėjo pas chaną ir sako:
– Didysis chane, rūmai pastatyti! Eikime pasižiūrėti.
Chanas išėjo drauge su viziriais, išvydo aukso rūmus ir net išsižiojo iš nustebimo.
Dabar jau šachas nebegalėjo išsižadėti savo žodžių. Jis iškėlė puikias vestuves ir išleido dukterį už jaunikaičio.
O chano rūmuose gyveno senė – pikta burtininkė. Ji nusprendė ištirti, kaip šitas jaunuolis sugebėjo per vieną naktį pastatyti tokius puikius rūmus iš gryno aukso.
Burtininkė nuėjo aplankyti chano dukters ir prikalbėjo ją visko išklausinėti patį jaunikaitį.
Chano duktė įniko kamantinėti vyrą. Jaunikaitis ėmė ir pasipasakojo:
– Aš turiu stebuklingąjį akmenį achanrabą. Jo padedamas, galiu gauti viską, ko tik pageidauju.
– Kur tu laikai achanrabo akmenį? – pasiteiravo žmona.
– Aš laikau jį burnoje, po liežuviu, – atsakė jaunikaitis.
Kitą dieną chano duktė viską papasakojo burtininkei.
Burtininkė palaukė nakties. Jaunikaičiui kietai užmigus, jinai išėmė iš jo burnos stebuklingąjį akmenį.
– Ei, achanrabai, – įsakė ji, – perkelk aukso rūmus drauge su chano dukteria tiesiog prie chano rūmų! O vargdienį palik vieną tenai, kur pirma jis gyveno.
Tą pačią akimirką aukso rūmai ir chano duktė atsidūrė greta chano rūmų.
Rytą nubudo jaunuolis, atsimerkė ir išvydo, kad jis tebesąs vienas vargingoje lūšnelėje, kaip ir buvęs. Greta jo besėdinti jo motina ir beverkianti, o iš kertės bežvilgčioją į jį katė, šuo ir pelė.
– Vargas man! – sušuko jaunuolis. – Dingo stebuklingasis mano akmuo! Ką aš dabar bedarysiu? ..
Puolė jis kniūpsčias ant plūktinės aslos ir gailiai gailiai pravirko.
Šuniui, katei ir pelei pagailo savo šeimininko. Jie ėmė galvoti:
„Ką gi čia mums padarius? Kaip nelaimėje pagelbėjus?”
Staiga šuo sulojo, katė sukniaukė, pelė sucypė. Visi kartu jie iššoko iš pirkelės ir dingo.
Visą dieną bėgo šuo, katė ir pelė neatsikvėpdami ir vakarop pribėgo chano sodą. Žiūri – už sienų bežvilgą jų šeimininko aukso rūmai.
– Reikia mums prasigauti į aukso rūmus! – nutarė šuo, katė ir pelė.
Bet visi vartai buvo stipriai uždarinėti. O sienos aplink rūmus aukštos – nei perlipsi, nei apeisi.
Emė šuo, katė ir pelė tartis, kas daryti.
Pelė įniko mitriai kasti letenomis, paskui stvėrėsi darbo katė, o po jos – šuo. Visi sukibę jie beregint iškasė urvą po siena.
Pirmoji pralindo pelė. Po jos – katė. O šuo liko saugoti prakaso.
Peliukė su kate ėmė šniukštinėti po visas rūmų menes ir galiausiai įsmuko į vieną kambarį. Cia miegota pačios chano dukters. Greta jos snaudė burtininkė. Šios lūpos buvo itin stipriai sučiauptos.
Protingoji pelytė tuojau pat sumojo, kad stebuklingasis akmuo achanrabas bus betūnąs burtininkės burnoje po liežuviu.
Pelytė atsargiai užsiruopštė, ištiesė uodegą ir ėmė ja, kaip šiaudeliu, kutenti burtininkei nosį.
„Apči!” – sučiaudėjo burtininkė ir plačiai išsižiojo. Akmuo achanrabas išsprūdo jai iš burnos, o katė tą pačią akimirką čiupt akmenį!
Kol burtininkė atsitokėjo, pelytė ir katė galvotrūkčiais leidosi ten, kur jųdviejų laukė šuo. Šisai pačiupo akmenėlį į nasrus, ir jie nubėgo atgal, namo.
O chano rūmuose pakilo triukšmas:
– Gaudykit! Laikykit!
Bet niekas nė nepamanė, kad stebuklingasis akmuo achanrabas galėtų būti po kokio nors palaido šuns liežuviu.
Netrukus šuo, katė ir pelytė pribėgo upę.
– Per upę akmenėlį nešiu aš, – tarė katė.
– Ne, – atsakė jai šuo: – tu blogai plauki, dar gali nuskęsti drauge su juo.
Pelė taip pat norėjo nešti akmenį achanrabą.
Jie ilgai ginčijosi, bet šuo visus nuginčijo, ir akmuo achanrabas pakliuvo į jo nasrus.
Jie subrido į upę. Staiga šuo išvydo vandenyje savo atvaizdą, tarė, kad tai esąs kitas šuo, ir kad amtelėjo:
– Am-am!
Stebuklingasis akmuo achanrabas išslydo jam iš po liežuvio ir pliumptelėjo į upę. Tą pačią akimirką didžiulė žuvis švapt prarijo jį ir nuplaukė.
– Sakiau, kad ne tau nešti akmenį! – prikišo katė.
Bet ką dabar bekalbėtum – žodžiai nieko nebepagelbės. Netoliese buvo išsistatęs žvejų kaimelis. Šuo, katė ir pelytė įsikurdino čia, slankiojo kiekvieną dieną apie žvejus ir vis kažin ko laukė.
Kartą žvejys pagavo didelę žuvį. Perskrodė ją ir išmetė vidurius. Šuo ir katė įniko juos ėsti. Ir staiga katė garsiai sukniaukė iš džiaugsmo: žuvies viduriuose ji rado kažkokį akmenėlį. Tai būta stebuklingojo akmens achanrabo.
Ilgai nebegalvodami, šuo, katė ir pelytė kiek beįkabindami nudūmė pas savo šeimininką. Jaunuolio motina išvydo juos ir sušuko:
– Žiūrėk, sūneli! Parbėgo tavo šuo, katė ir pelė!
Jaunuolis pakėlė galvą.
Katė murkdama užšoko jaunuoliui ant kelių ir išmetė iš nasrų akmenį achanrabą.
Jaunuolis išvydo stebuklingąjį akmenį, pačiupo jį ir tarė:
– Kaip gyvas nepamiršiu tokio gero!
– O mes visą gyvenimą pasiruošę tarnauti tau, nes kitados išgelbėjai mus nuo mirties! – atsakė jam šuo, katė ir pelytė.
Tuomet jaunuolis pasidėjo akmenėlį ant delno ir įsakė:
– Ei, achanrabai, aš noriu, kad aukso rūmai vėl čionai atsidurtų!
Nesuskubo ištarti šitų žodžių, tik staiga priešais jį iškilo aukso rūmai, o juose – chanas, chano duktė, piktoji burtininkė, sargybiniai ir budeliai.
Tuomet motina tarė jaunuoliui:
– Nereikia mums, sūneli, nei aukso rūmų, nei chano su jo budeliais, nei chano dukters su josios burtininke.
– Tikra tiesa, – sutiko jaunuolis.
Jisai tučtuojau įsakė akmeniui achanrabui, ir viskas iš karto dingo: ir rūmai, ir chanas, ir chano duktė.
Jaunuolis susituokęs su sodininko dukteria ir iki savo gyvos galvos laimingai gyvenęs. O drauge su juo gyvenę šuo, katė ir pelytė.
