Smauglys ir avinas buvo geri draugai. Abu nevedę, kartu kartu žemę dirbo, kartu ir maitinosi.
Bet va kas keista: vakare juodu sočiai pavalgydavo, kas likdavo rūsin padėti, o naktį kažkas viską lyg šluote iššluodavo smauglys sako:
– Tu iškabinai. Kas gi daugiau galėjo tai padaryti, j mūsų durys užšautos, vidun niekas neįeina.
– Ką tu, ką tu,- blogai apie mane galvoji! . neprabundu. Gali pats įsitikinti: jei nors viena akis užmerkta, miegu.
Bet po kelių dienų smauglys vėl prisispyręs kaltina aviną. Įsižeidęs tasai nusprendė žūt būt vagį susekti. Ir ryžosi budėti. Pagrečiui užmerkia čia vieną akį, čia kitą, kad bent pailsėtų, o smauglys, tatai matydamas, galvoja, kad draugai..
Vieną naktį avinas žiūri – smauglys atsikėlė nuo demblio, lindo rūsin, pasičiupo košę ir godžiai visą sušlamštė.
– Tai, pasirodo, pats suvalgai? – šūktelėjo avinas.- Dabar žinau, ko verta mūsų draugystė, einu sau kitos trobos..
– Liakis, brangus drauge! – paprašė jį smauglys.- Šitaip pirmą kai tą pasielgiau. Užmigti negalėjau ir baisiai praalkau. Nepyk ant manęs..
– Na gerai, sutiko avinas. Tačiau po kelių dienų jis vėl sugavo smauglį nusikaltimo vietoje.
– Einu ieškoti sau kitos trobos! – ryžtingai tarė avinas.
Smauglys alkiu netvėrė. „O gal man aviną praryti? – ūmai pagalve jo.- Jei ne aš jį, tai jis mane praris. Pasaulyje visi vienas kitą ryjo Kiekvienas tik savim rūpinasi.”
Šitaip numaldęs sąžinę, smauglys prarijo savo draugą. Ir nuo tol vis smaugliai avinus medžioja.