Kad Kre­pe­lių dva­re nak­ti­mis obuo­lius vis nu­krės­da­vo, o sar­gai nė­kaip nu­da­bo­ti ne­ga­lė­jo, at­si­ra­do se­nis da­bo­ti po­no so­dą už tris šimtus rub­lių ir tris pū­rus ru­gių. Anas bu­vo di­dis mu­zi­kan­tas. Šil­dė­si prie ug­nies ir žai­dė, o čia at­ei­na vil­kas, ku­ris pra­šė, kad se­nis jam nu­ga­rą liau­nes­nę pa­da­ry­tų.
– Ge­rai, – sa­ko.
Pa­ė­mė vir­vę, už­nė­rė jam ant kak­lo, tvo­jo jį su pa­ga­liu, kad net oda nuo nu­ga­ros nu­si­nė­rė.
Žvė­rių ka­ra­lius, vil­ko par­grįž­tant ne­su­lauk­da­mas, siun­tė la­pę pa­si­tei­rau­tų. La­pė at­ėjus vėl pra­šo senio, kad jai kak­lą liau­nes­nį pa­da­ry­tų. Se­nis, už­nė­ręs vir­vę už jos ko­jos, iš­tvo­jo ją smar­kiai. At­siuns­tas bu­vo lo­kys (meš­ka), kad pa­si­tei­rau­tų, ko­dėl anie­du ne­at­ei­na. Lo­kys at­ėjęs pra­šė se­nio, kad jam liau­nes­nius pirš­tus pa­da­ry­tų. Se­nis, per­skė­lęs ky­liais me­dį, lie­pė lo­kiui pirš­tus in ply­šį su­kiš­ti. Žvė­rių ka­ra­lius („zvē­ru ķē­niņš”) le­vas, sa­vo tar­nų su­lauk­ti ne­be­ga­lė­da­mas, su­py­kęs pats in so­dą at­ėjo, bet jau au­šo, per tat se­nis ga­vo pas pa­čią na­mon iš­trūk­ti.
Le­vas, at­ra­dęs pus­gy­vius tar­nus ant že­mės be­gu­lin­čius ir su­ži­no­jęs, kad tai jiems teip blo­gai toks se­nis pa­da­ręs, iš­siun­ti­nė­jo sa­vo pa­siun­ti­nius in vi­sas pu­ses, kad tą se­nį su­gau­tų. Se­nis bu­vo gud­rus. Pa­ma­tęs, kad vil­kas at­ei­na, pat­sai marš­ki­nius nu­si­vil­ko ir lie­pė pa­čiai tą pat pa­da­ry­ti. Pa­ė­jo re­peč­ka pli­ki ir su­kri­to ant že­mės, nu­duo­da­mi ne­gy­vus. Vil­kas pa­ma­tęs nei ar­tyn nėjo, tik pa­grį­žęs ka­ra­liui pa­sa­kė, kad se­nis su sa­vo pa­čia gu­lį ant žemės ne­gy­vi, be odos.