Kad Krepelių dvare naktimis obuolius vis nukrėsdavo, o sargai nėkaip nudaboti negalėjo, atsirado senis daboti pono sodą už tris šimtus rublių ir tris pūrus rugių. Anas buvo didis muzikantas. Šildėsi prie ugnies ir žaidė, o čia ateina vilkas, kuris prašė, kad senis jam nugarą liaunesnę padarytų.
– Gerai, – sako.
Paėmė virvę, užnėrė jam ant kaklo, tvojo jį su pagaliu, kad net oda nuo nugaros nusinėrė.
Žvėrių karalius, vilko pargrįžtant nesulaukdamas, siuntė lapę pasiteirautų. Lapė atėjus vėl prašo senio, kad jai kaklą liaunesnį padarytų. Senis, užnėręs virvę už jos kojos, ištvojo ją smarkiai. Atsiunstas buvo lokys (meška), kad pasiteirautų, kodėl aniedu neateina. Lokys atėjęs prašė senio, kad jam liaunesnius pirštus padarytų. Senis, perskėlęs kyliais medį, liepė lokiui pirštus in plyšį sukišti. Žvėrių karalius („zvēru ķēniņš”) levas, savo tarnų sulaukti nebegalėdamas, supykęs pats in sodą atėjo, bet jau aušo, per tat senis gavo pas pačią namon ištrūkti.
Levas, atradęs pusgyvius tarnus ant žemės begulinčius ir sužinojęs, kad tai jiems teip blogai toks senis padaręs, išsiuntinėjo savo pasiuntinius in visas puses, kad tą senį sugautų. Senis buvo gudrus. Pamatęs, kad vilkas ateina, patsai marškinius nusivilko ir liepė pačiai tą pat padaryti. Paėjo repečka pliki ir sukrito ant žemės, nuduodami negyvus. Vilkas pamatęs nei artyn nėjo, tik pagrįžęs karaliui pasakė, kad senis su savo pačia gulį ant žemės negyvi, be odos.