Pelenė

Seniai seniai gyveno turtinga ir išdidi našlė. Ji turėjo trejetą, bet trečios – mažosios – dukters motina nemylėjo ir laikė ją virtuvėje prie sunkaus, nešvaraus darbo.Vargšę mergaitę visaip pravardžiavo, barė, čia netikša, čia pelene vadino. Ji plovė indus ir grindis, šlavė kiemą ir valė iš trobos visokias dulkes ir šlamštą. Negirdėjo mergytė malonaus žodelio nei nuo motinos, nei nuo savo sesučių.
– Ei, Pelene, bėk – vandens atnešk! – šaukė močia.
– Sutvarkyk mano kambarį, nuvalyk batukus, Pelene! – viena už kitą liepdavo seserys.
Mergaitė viską atlikdavo kantriai ir tyliai nukęsdavo skriaudas. Vyresniosios seserys skendo turtuose, o Pelenė gulėjo virtuvėje ant šiaudų. Bet ir prastai aprengta, ji buvo šimtą kartų gražesnė už savo pasipuošusias sesutes.
Kartą išdidi našlė tarė savo išdidžiosioms dukterims:
-Karalius nori apvesdinti savo sūnų ir rengia puotą. Mes taip pat pakviestos į rūmus. Galvokime tad, kaip apsitaisysime.
Seserys sujudo ir jau visai užvaikė Pelenę. Nelaimingoji mergaitė visą dieną jas puošė nesudėdama rankų.
– Kad bent viena akimi gavus pažvelgti į karaliaus puotą, – tarė ji, šukuodama savo vyresniąsias seseris.
Tos tiktai nusijuokė.
Tai būtų juoko, jei mūsų Pelenė iš tikrųjų nueitų į puotą! Sėdėk jau tu geriau užkrosnyje: netikšų į puotas nekviečia.
Mergaitė tyliai rijo ašaras.Išsipuošusios seserys išvažiavo. Pelenė sėdėjo virtuvėje prie darbo ir verkė.
Staiga atsidarė durys ir įėjo senutė, Pelenės krikšto motina. Ji buvo burtininkė ir labai mylėjo savo krikšto dukterį.
– Neverki, vaikeli! – tarė senutė. – Aš atėjau tavęs nuraminti. Tu nė kiek neblogesnė už savo seseris ir daug turtingesnė už jas: tavo nuolaidi, mylinti širdis brangesnė už auksą. Atnešk iš daržo patį didžiausią moliūgą – mes rasime jam tokius papuošalus, kad visi nustebs.
Kai Pelenė atnešė moliūgą, burtininkė tarė:
 Tau reikia karietos, – štai ji! – ir perpjovus moliūgą išėmė iš jo auksinę karietą. – O štai ir arkliai, – tarė krikšto motina, paliesdama stebuklingąja lazdele pelėkautuose įkliuvusias peles.
Ir muistydami galvas, išbėgo iš ten šeši žirgai.
 Tu būsi vežėjas,-  tarė burtininkė, paliesdama sugautą žiurkę, kuri tuoj pavirto dideliu, tvirtu barzdočiumi. – Na, o drabužiai bus ir šitie geri, – tarė senutė, stebuklingąja lazdele paversdama varganus Pelenės darbužėlius blizgančiais karališkais rūbais.
Ir vargšė, pasižiūrėjusi į veidrodį, nebepažino savęs, nors burtininkė visai nemanė pakeisti savo krikšto dukters gražaus veidelio.
Pelenė atsisėdo į karietą, pakinkytą šešetu puikiausių žirgų, su tvirtu vežėju priešakyje ir šešiais tarnais, stūksančiais ant pakopų karietos užpakalyje. Tuos tarnus, pasirėdžiusius auksiniais drabužiais, burtininkė padarė iš šešių driežų, palietusi juos ta pačia stebuklingąja lazdele.
-Sugrįžk lygiai vidurnaktį, – tarė krikšto motina. – O jei ne, tai karieta vėl virs moliūgu, o arkliai – pelėmis, vežėjas – žiurke, o tarnai – driežais.
Pelenė prižadėjo ir išvažiavo, be galo džiaugdamasi. Pokylis buvo pačiame puikume, kai gražuolė atvyko į rūmus. Karalius, karalienė ir visi svečiai tik grožėjosi Pelene, jaunasis karalaitis neatsitraukė nuo jos ir paskyrė ją savo sužadėtine.
Niekuomet vargšei našlaitei nebuvo taip linksma, kaip šį vakarą. Bet paklusnioji mergaitė laiku suskubo namo ir išvažiavo dar prieš vidurnaktį. O virtuvėje jos jau laukė burtininkė. Pelenė nusivilko puikiuosius drabužius. Burtininkė sumetė viską į ugnį ir išnyko.
Tuo metu grįžo seserys. Ilgai dar jos kalbėjosi apie gražuolę karalaitę.
– Ar ji nepanaši į mane? – paklausė Pelenė.
– Kur jau čia tau kvailelei? Sėdėtum jau verčiau virtuvėje pelenuose- ir netaukštumei niekų – riktelėjo jai seserys.
Kitą dieną vėl buvo puota. Dar labiau pasipuošė vyresniosios seserys ir išvažiavo. O Pelenė atsisėdo prie krosnies ir skuta bulves. Ir vėl atėjo krikšto motina, papuošė ją aukso bei sidabro drabužiais, apavė krikštoliniais batukais ir išleido į puotą, įsakiusi sugrįžti lygiai vidurnaktį.
Karalaitis tik į Pelenę težiūrėjo. Vyresniosios seserys iš pavydo iki kraujo nusikramtė sau lūpas. O gražuolė, nebeatmindama nuoskaudų, priėjo prie jų su saldainiais ir gražiai kalbėjo.
Laimingoji Pelenė nė nepamatė, kaip prabėgo laikas ir prisiminė tik tuomet, kai ėmė mušti dvyliką. Tada ji kulkos greitumu ištrūko iš rūmų. Karalaitis išsivijo paskui. Bėgdama laiptais Pelenė pametė kurpaitę. Karalaitis pasiėmė ją ir sugrįžo į salę.
Kitą dieną karalius lipė visiems paskelbti, kad karalaitis ves tiktai tą mergaitę, kuriai tiks kurpaitė. Ėmė kurpaitę taikyti prie mergaičių kojų. Atnešė karaliaus tarnai kurpelę ir seserims. Kiekviena stengėsi ją užsimauti ant savo kojos bet negalėjo.
– Ar nėra dar kokios mergaitės jūsų namuose? – paklausė tarnai.
– Yra, bet ji Pelenė, – atsakė močia.
Pašaukė dvariškiai Pelenę ir nustebo – kurpelė kaip tik tiko jos kojai. O Pelenė išsiėmė iš kišenės ir antrąją krikštolinę kurpaitę. Tuojau paskelbė ją visi karaliaus sužadėtine. Seserys nusigando ir prašė dovanoti visas nuoskaudas.
– Kas buvo, tas- pražuvo, – tarė mergaitė ir išbučiavo seseris.
Karalaitis pats atvažiavo savo sužadėtinės parsivežti, kurią burtininkė taip išpuošė – nei pasakoje apsakyti, nei rašte aprašyti negalima. Į rūmus tiek karietų sulėkė, kiek dar nebuvo buvę nė vienoje karalystėje
Pelenė liko karaliene. Gera buvo gyventi vargšams ir nuskriaustiems vaikams jos karalystėje. Jaunoji karalienė neužmiršo, kaip kadaise visų skriaudžiamai sunku buvo gyventi, ir todėl dabar mielai rūpinosi visais nuskriaustaisiais. Pasiėmė abi seseris į rūmus ir išleido už princų.
Pasakoja, kad nuo to laiko jos likusios geresnės ir gėdijusios prisiminti, kaip kitados skriaudė Pelenę.