Esu buvęs stebuklų krašte ir matęs visokių neregėtų daiktų. Ten ant šilkinio siūlo kaba didžiausias miestas su visa apylinke; bekojis žmogus, mačiau, pralenkė greitą arklį, ir aštrus kalavijas perkirto tiltą. Mačiau jauną asilą su sidabro nosim ir ant šakotos liepos augant karštus sklindžius. Dar mačiau, sudžiūvusi ožkelė nešė ant savo nugaros šimtą pūdų lašinių ir šešiasdešimt pūdų druskos.
Ar dar negana nebūtų daiktų? Paskui mačiau, pats arklas, be arklio ir jaučių, važiuoja per dirvą ir verčia žemę, o vienerių metų vaikas mėto girnapuses nuo vieno, miesto ligi kito, o vanagas kaip žąsis plaukia per plačią upę. Toliau žuvys pakėlė tokį riksmą, jog buvo girdėti danguj, o iš vieno slėnio tekėjo upė medaus aukštyn į kalną. Tikri stebuklai!
Dvi varnos šieną pjovė, du uodai tiltą statė, du karveliai vilką pjovė, o dvi varlės javus kūlė.
Toliau žiūriu – dvi pelės vyskupą šventina, o dvi katės lokiui liežuvį drasko. Paskui atbėgo sraigė ir nukovė du didelius liūtus. Toliau kirpėjas skuto moteriškei barzdą, o žindomas vaikas liepė motinai tylėti. Du skalikai ištraukė iš vandens malūną, o čia pat stovėjusi kumelė juos pagyrė už tą darbą. Kieme stovėjo keturi arkliai ir kūlė grūdus, dvi ožkos kūrė krosnį, o žala karvė į ją šovė duoną ant ližės. Tuo tarpu sugiedojo gaidys kakary-ku ir pasaka pasibaigė.