Vieną kartą gimusi dukterėlė, o motina ir bobaitė išgirdusios už lango balsą:
– Kol meduogalėliai susikūrens!
O jodvi ten pirtyj kūrenusios ugnelę. Tuoj ta motina užgesinus tuos meduogalėlius ir pakavojus į skrynią.
Daugiaus ta duktė užaugus graži, sveika ir ištekėjus už vyro. Tam vyrui kada tenai negreitai prireikę ko įeiti į jos skrynią, ir radęs tuos meduogalėlius ten įdėtus. Mislijęs: „Tai kam čia tie niekai?“ Paėmęs ir pakišęs po ugnies. Tuoj ta jo pati ir numirus.
