Buvo tokia motina, turėjo sūnų. Kartą jiedu išėjo in girią ir aina tolyn. Žiūri – šalyje kelio guli pamesta tokia juosčiukė. Tas sūnus sako:
– Mamyte, aš tą juosčiukę pasiimsiu.
– Nė tu imk, vaikeli, nė ką, galbūt kokia apdergta…
Ale motina šalin pasisuko – jis tik čiupt pasiėmė tą juostelę ir, jai nematant, apsijuosė ant nuogo kūno.
Aina toliau, žiūri – guli tokia šoblė.
– Aš tą šoblę pasiimsiu, – sako sūnus.
– Kur tu ją, vaikeli, pakelsi – palik, tegu guli.
Ale žiūri – jis viena ranka pasiėmė tą šoblę ir prisijuosė.
Aina toliau – sūnus sako:
– Palauk, mamyte, aš išsiplėšiu kokią rykštaitę.
Nuėjo šalin, išsirovė stiprų aržuolaitį ir aina švytruodamas. Motina stebisi: iš kur jis gavo tiek vieko? Ji nežinojo, kad jis buvo apsijuosęs tąj juosčiuke, kuri jam tą vieką suteikdavo. Aina, aina tolyn, vakarop priėjo tokią girioje grinčiukę – per langą šviesu. Užėjo jiedu in tą grintelę ir prašosi nakvynės. Tokia sena bobutė trūsiasi – verda vakarienę.
– Aš jūs, – sako, – leist negaliu: pareis mano dvylika sūnų, tai jus nužudys.
– Tai ką jau darysim – jei liksime girioje, tai mus žvėrys sudraskys. Jau geriau mes pas tave liksime – visgi nor pasišildysime.
Užsirangė jiedu in užpečkį ir pasikavojo.
Ilgai netrukus pareina tie žmogžudžiai.
– Kas čia, mama, pas mus žmogiena smirda?!
– Ogi atėjo tokia žmona su vaiku, tai insiprašė nakvynėn…
– Aik šen, boba, išlįsk iš užpečkio!
Išėjo ta žmona su vaiku, o vyresnysis žmogžudžių ir sako:
– Imkite užmuškit ją, tegu matys vaikas, kaip miršta motina.
– Ne, – suriko kiti, – tegul motina pamatys, kap miršta sūnus, – jį pirma užmuškime.
– Kad jau mušite – muškite, mes nepabėgsime, tik leiskit man, išėjus int priemenę, pasimelstie.
– Gali melstis.
Išvedė jie tą vaiką in tamsią priemenę, kur jis inteidamas buvo ant sienos pasikabinęs savo šoblę. Kap tik jis prisiartino prie tos vietos, kur šoblės kabota, stvėrė už jos ir kaip bematant vienuolikai žmogžudžių nukirto galvas, o dvyliktamjam tik inkirto sprandan, bet neužmušė. Suvertė juos visus in tokį sklepą ir atsigulė sau. Iš ryto, palikęs tą savo motiną namie, išėjo medžioklėn.
Ta jo motina, likus namieje, susivuostė su tuo žmogžudžiu, ką gyvas liko. Padarė tokių vaistų ir jį gydo. Kalbina tas žmogžudis tą motiną už jo tekėtie.
– Kodėl ne!..
– Ale, – sako žmogžudis, – reikia tą tavo sūnų nužudytie – kitaip mums bus ne gvvenimas.
Jis pamokino ją, kad ji, apsimetus liga, siųstų sūnų vaistams vilkės pieno parnešti, tai, sako, kap nueis girion, kur tytvaikiai yra alkanų vilkų, tai jį sudraskys. Gerai! Nusiuntė tą savo sūnų to pieno parnešt.
Tas vaikas nuėjo in tokius brūzgynus, ogi žiūri – alkani vilkai jau tik tyko jį stvert ir plėšytie. Jis kaip tik užsimojo tąj šoble – tie vilkai suriko:
– Nemušk mūs – ko tik norėsi, mes tau duosime.
Tuojaus surado melžiamąją vilkę, primelžė jam pieno, padavė ir davė da vieną vilkutį. Parsivedė tą vilkutį, parnešė motinai to pieno. Ta, jam nematant, išliejus vilkės pieną, sakosi neva biskelį pasitaisius.
Antrą dieną tas žmogžudis pamokino, kad ji siųstų savo sūnų meškės pieno. Tas jos sūnus parnešė ir meškės pieno ir parsivedė vieną meškutį. Ale ir no to meškės pieno motina nepasitaisė.
Trečią dieną jį siunčia girion, kad parneštų levės pieno:
– Nuo šito pieno tai aš, – girdi, – pasitaisysiu.
Nuėjo tas vaikas girion, žiūri – tokioje oloje guli levai. Levė žindo levukus. Jis kaip tik užsimojo tąj savo šoble, tie levai suriko:
– Nekirsk tu mūs – mes tau duosime, ko tik tau reikia.
Tuojaus pamelžė tą levę, padavė jam tą pieną, davė dar vieną levuką – tas vaikas aina namon. Ale girdi girioje trukšmą. Žiūri – vanagas, katinas ir žiurkė ginčijasi tarp savęs – negali pasidalintie mėsos. Tas vanagas ir sako:
– Padalink tu mums šią mėsą in tris dalis – mes užsipešim, negalėdami pasidalintie.
Jis, ištraukęs savo šoblę, sukapojo tą mėsą in tris dalis ir padalino jiems, padalinęs nuėjo namon. Parnešė to levės pieno, ale motina da vis nepasveiksta.
– Tokioje ir tokioje vietoje, – sako tas žmogžudis, – yra toks žmogžudžių sodas. Kas tų obuolių užvalgo, užmiega tris adynas, o žmogžudžiai pagavę užmuša. Tegul ten tų obuolių parneštie aina – iš ten jis negrįš.
Toj motina pasišaukus sūnų ir siunčia tų obuolių.
– Tik, – sako, – tu tų obuolių neragaukie, vaikeli, – pražūsi.
Tas sūnus, tų žvėrių lydimas, nuėjo in tą žmogžudžių sodą, insilipo medin, prisiskynė obuolių. Ale tie obuoliai toki gražus, o taip skaniai kvepia, neiškentė – paragavo. Kaip tik paragavo, apėmė jį miegas, ir jis parvirtęs užmigo. Miega jis adyną, kitą. Ateina tokie žmogžudžiai, geležies bleke apsikalę, ir nori tą vaiką užmuštie. Tie žvėrys kai ėmė jį gintie – vienam, kitam inkando, ale per tas geležis negali nieko padarytie, sudraskytie negali. Ale jau to vaiko baigiasi miegas. Kaip tik pabudo, stvėrė už šoblės ir kap bematant išmušė visus tuos žmogžudžius. Sugrįžo pas motiną su tais obuoliais – ta motina sako:
– Ačiū tau, vaikeli, už žygį. Ale tu iš kelionės labai pailsęs – nusiprausk, išsimaudyk, pasilsėk, vaikeli…
Atnešė jam vandenio, jis nusivilkęs maudosi. Ale kur buvus, kur nebuvus ateina ji ir, pamačius, kad jis prausiasi turėdamas ant nuogo kūno užrištą tą juosčiukę, sako:
– Nusirišk, vaikeli, tą juosčiukę – geriau nusimazgosi.
Jis paklausęs kap tik nusirišo, ta jo motina paėmus tą juosčiukę ir numetė ją tam savo prielaidiniui. Išsimaudęs ieško tos savo juostelės – neranda. Bando pasiimt tą savo šoblę, ale jau jos nepakelia!.. Ateina tas žmogžudis su motina ir sako:
– Na, aš jį palaikysiu, tu išlupk jam akis. Paleisime nuvedę girion, tai jis pats badu nudvės…
Ta motina ėmus nagais ir išlupo akis. Paleido jį tokiuose brūzgynuose, kad jis per medžius ir šakas negali nė žingsnio žengtie. Atsigulė ant samanų ir verkia, o tep gailiai verkia!
O tas vanagas su katinu ir žiurke ten netoli buvo. Išgirdo tą jo balsą, sako:
– Pažinstamas balsas – aisim pažiūrėt, ko jis ten rėkia.
Atlėkė tas vanagas, žiūri – tas žmogus, ką jiems mėsą buvo padalinęs.
– Ogi ko tu verki?
– Ką neverksi – tep ir tep, – sako, – man padarė motina…
Tam vanagui pasidarė gaila. Jis tuojaus nulėkė už tokių marių ir ilgai netrukus sugrįžo ir parnešė tokio vandenio: kap tik patepė akis, jos išgijo ir da šviesesnės pasidarė. Ta žiurkė, ką buvo drauge su vanagu, davė jam savo plaukų:
– Kap tik tu, – sako, – pačiupinėsi juos, pasiversi žiurke.
O tas katinas davė taipogi plaukų – nuo jų galėjo jis katinu pasiverstie. Padėkavojęs vanagui už išgydymą, pasiėmęs tuos tris savo žvėris, aina jis dabar toliau. Aina aina ir atėjo vėl ton vieton, kur tos jo motinos su žmogžudžiu gyventa. Palikęs savo žvėris girioje, vakare jis atėjo grinčion, inlindo vidun ir, pasivertęs žiurke, kad ims knaisiotie ir raustis po aslą – kad pridirbo volų, kad net baisu žiūrėt! Tas žmogžudis sako:
– Žiūrėk, bjaurybė žiurkė ką padarė! Kad čia dabar kokią katę gavus…
Kitą vakarą tas vaikinas, pasivertęs kate, miau, miau miauksi. Žmogžudis, pamatęs katę, pasišaukė ją grinčion:
– Kačiukė, kačiukė… – glostydamas sako. – Tai bus žiurkėms balius…
O tas katinas pasipūtęs užšoko ant suolo, tik dairosi, kur toj jo juosčiukė kabo. Prisėlinęs prie tos savo juostelės, tik čiupt pastvėrė, apsijuosė, o apsijuosęs pasivertė žmogum. Tas žmogžudis su tąj jo motina tik žiūri išvertę akis – kas čia darosi? Tas jos sūnus pasiėmė tuojau tą savo šoblę, pasišaukė švilpterėjęs iš lauko tuos savo žvėris, parodė tą žmogžudį – žvėrys kai bematant jį sudraskė int smulkius šmotelius. O tą savo motiną, paėmęs tris vinis, prikalė prie sienos, padėjo jai pundelį virkščių, pastatė du viedru ir pasakė:
– Kap suvalgysi virkščias ir priverksi viedrus pilnus ašarų, tai tave paleisiu…
Ir, pasiėmęs savo žvėrelius – vilką, mešką ir levą, išėjo svietan.
