Pasaka apie karaliaus sūnus ir dukras

Buvo toksai nusigyvenęs karalius, turėjo tris dukteris ir vieną sūnų. Našliu likęs, tas karalius pardavė tokiems ponams savo dukteris: vieną – už sidabro, kitą – už aukso, trečią – už deimento maišą. Karaliui tokiu būdu pralobus ir jo sūnui paaugus, kartą tėvas papasakojo, kaip su jo seserimis atsitikę. Sūnus, išgirdęs apė seseris, išsirengė kelionėn.
Per girią beaidamas, jisai rado mušanties tokius žydukus, nuo kurių atėmęs krėsluką, kurs neša, kepurę, kuriąj užsidėjus, nieks nemato, ir tokią šobliukę, kuriąj mostelėjus, ar per girią, ar per mares kelias darosi, nuėjo seserų ieškotų. Pasinaudodamas atimtais daiktais, jis surado vieną seserį sidabriniame dvare pas arelį, paukščių karalių, kitą – auksiniame dvare pas žvėrių karalių, trečią pagalios – deimentiniame dvare pas tokį bedūšninką. Kaip pas kitas seseris, teip ir pas tą aukso dvare sustojęs, atrado ją vieną sėdint. Nusiėmęs tą kapurę, pasirodė savo seseriai, meiliai pasikalbėjo. Tuom tarpu sesuo sako:
– Ale kap pareis mano vyras, tai kasžin, kad ką jis tau nedarytų…
– Tai nieko, – sako, – aš išeisu, kap pamatysu.
Ugi žiūri – in vakarą kad pribėgo žvėrių visokių pilnas dvaras! An pabaigos parbėgo levas, pasipurtino an dvaro.
– Tai, – sako, – mano vyras.
Peržiūrė visas žvėris, pasivertė in poną ir ateina in pakajų. Jis pamatė ateinant, išė už durių, užsidė kepurę – ir nemato. Inė tas ponas in pakajų, užvuodė ir klausė jos:
– Kas čia buvo no tavo krašto?
O ji atsakė:
– Brolis mano buvo.
Paskui, vyrui pritariant, ji pasišaukė savo brolį, pavaišino. Tas levas davė jam savo šersties:
– Kad pripuls, – sako, – kokia bėda, tai tik šitą šerstį paspirgysi, tai aš būsiu pagelbon, – ir t. t.