Pasaka apie karaliaus sūnų

Vie­nas ka­ra­liaus sūnus, iš­gel­bė­jęs sa­vo mo­ti­ną iš mū­ro, kur ji už­da­ry­ta bu­vo, pa­bė­go su jąj nog sa­vo tė­vo. Pri­ėjo di­de­lę gi­rią. Ai­nant – su­te­mė. Jis, in­si­li­pęs in me­dį, pa­ma­tė kur toli ži­bu­rį. Ten­ link at­ėję, ra­do žmog­žu­džių na­mus. Žmog­žu­džiams na­mon par­ėjus, jis juos, už­nuo­dy­tais bly­nais, ku­riuos pa­si­ėmęs tu­rė­jo, pa­vai­ši­nęs, nu­žu­dė. Li­kę to­kiu būdu žmog­žu­džių na­muo­se, gy­ve­no jie drau­ge su jų gy­va mo­ma. „Ale ji­em no­bo­du! Pa­ė­męs muš­kie­tą, nu­ė­jo in gi­rią ant me­džiok­lės. Me­džio­ja. Žiūri – at­bė­ga le­vas. Jis to le­vo nu­si­gan­do. Mie­ruo­ja jį šaut. Le­vas pra­šne­kė­jo, sa­ko:
– Nešauk tu ma­ne, aš tau bū­su ka­da pa­gel­bon, jei tau ka­da reik­tų pa­gel­bos. Te tau ši­tą dūde­lę, tu tik už­dūduok, tai su­bėgs vi­so­ki žvėrys ir su­dras­kys – ta­ve at­gins.
Ir pa­da­vė jam va­rio dūde­lę.
Par­ėjo na­mon, jo mo­ti­na klau­sia:
– N’o ką, ar nie­ko nenu­šo­vei?
– Nie­ko.
Ki­tą die­ną vėl jis iš­ėjo in gi­rią. Pa­ti­ko meš­ką, no­rė­jo šaut. Vėl ta meš­ka pra­šne­kė­jo, sa­ko:
– Ne­šauk, ka­ra­liūnai, ma­nęs – aš tau ga­liu būt pa­gel­boj. Jei tau reik­tų ką at­gaivint, tai tik ši­tąj dūdu­te pa­dūduok – su­bėgs vi­si žvė­rys, tai tu pa­melžk vi­sų pie­no, pa­tepk ne­gy­vą – at­gis. Te tau ši­tą dūdu­tę.
Pa­rė­jo na­mon, pa­sa­kė sa­vo mo­ti­nai, kad su tąj dūde­le teip ga­li pa­da­ryt.
Ant ry­to­jaus iš­ėjo jis vėl in gi­rią, o ta jo mo­ti­na su tąj žmog­žu­džių mo­ti­na pra­dė­jo šne­kė­tis, kad būk tai sa­kė ma­no sūnus, kad su ši­tąj dūdu­te už­dūduot, tai su­bėg­tų vi­so­ki žvėrys, tuos žvė­ris imt melžt, o tuo pie­nu pa­tept ne­gy­vą žmo­gų, tai at­gy­ja. Toj žmog­žu­džių mo­ma tuo­jaus, nu­grie­bus tą dūdu­tę, kaip už­dūda­vo – su­bė­go žvėrys. Ji tuos žvė­ris ėmė melžt, pri­mel­žė pie­no, ėmus skle­pe tuos sa­vo sūnus tep­tie – tie vi­si at­gi­jo!
Da­bar jau lau­kia tie vi­si žmog­žu­džiai to ka­raliūno par­ei­nant iš gi­rios. Par­ei­na jis – jau jie jį už­muš. O jis sa­ko jiems:
– Kad ir už­mu­ši­te, ale da­leis­kit man dar nors pa­si­mels­tie.
– Na, tai ga­li mels­tis.
– Aš no­rė­čiau po gry­nu dan­gum.
– Na, tai aik lau­kan ir mels­kis.
O jau jį sau­go­ja, kad nepa­bėg­tų. Ale jis at­si­mi­nė, kad jis tu­ri tą dūde­lę, kur ga­vo no le­vo. Jis ten be­si­mels­dams už­dūda­vo – tuo­jaus su­bė­go dau­gy­bių dau­gy­bė vi­so­kių žvė­rių, jau jį ap­sto­jo – tie jau prie jo pri­ai­tie ne­ga­li! Tie žmog­žu­džiai ėmė tuos žvė­ris ka­pot. Tie žvėrys kaip inir­šo – su­dras­kė vi­są dvy­li­ką tų žmog­žu­džių! O jis, li­kęs ap­gin­tas no mir­ties, tuo­jaus iš­si­trau­kęs sa­vo ka­ra­liš­ką kar­dą iš makš­tų, nu­kir­to tai bo­bai gal­vą, o sa­vo mo­ti­ną nekir­to – pa­li­ko te­nai gy­ven­tie, o pats, at­si­ėmęs aną dūde­lę, iš­ėjo. Ėjo ėjo, teip jau iš­ėjo iš gi­rios, už­gi­ryj ra­do jau ki­tą ka­ra­lys­tę.