Vienas karalius turėjęs tris labai netikusias dukteris. Kartą joms besėdint po vienu medžiu, jais pavogė smakas, kurs ant to pat medžio tupėjo, pasivertęs in varną. Karalius apgarsino, jei kas jo tais dukteris atieškotų – o jos buvo kasžin kur nuneštos in stiklinius kalnus, – tai galėtų vieną vesti. Atsirado toks žmogus, kurs apsiėmė jų ieškot. Ale kaip tik jis išėjo jų ieškotų, tai jį pagriebė vėsula ir nunešė in tokias griovas. Beaidamas tolyn, jis nusileido in tokį urvą („šulinį“), o ten buvo karaliaus dukterys dar už trijų durių. Nusileidęs in urvą, jis pamatė ten du dideliu levu, kuriuodu, regis, buvo pastatytu jais saugot, ir nors tie levai norėjo jį praryt, jis visgi išgelbėjo tais dukteris ir vieną jųjų vedė.