Vieno pono sūnus Jonas, bežuvaudamas ant marių, patekęs pas tokią paną, kuri, savo akis čydru uždengtas laikydama, jam jų nerodžiusi. Vieną kartą, jai miegant, Jonas, prasidengęs tą uždangalą, pamatęs, kad ant vienos akies – aniuols, o ant kitos – velns. Tuoj ši pajutus ir sušukus piktu balsu:
– Nuneškit tą vagį už jūrių marių į devintą karalystę, į duobę, kad jis ten badu numirtų.
Tuoj jį velniai sugriebę ir nunešę į tokią gilią duobę. Čion jis bebūdamas išgirdęs kokį ginčą, barnį. Su peiliu pradėjęs gręžt ir, prasigręžęs skylę, išlindęs ir žiūriąs: levs, erelis ir žyla apstoję papjautą stirną ir ginčijąsis – viens noriąs sav, antras – [sav], trečias – sav ir niekaip viens kitam neužsileidžią. Pamatę žmogų, ėmę visi šaukt:
– Jonai Jonai, pardalyk mums tą stirną.
Jis priėjęs, tuoj nupjovęs visas keturias kojas, jiems davęs po vieną ir sav vieną. Visi nugraužę. Tokiu būdu jis ir visą stirną išdalijęs in keturias dalis, vėl visi keturi pasidaliję, suvalgę. Ir ėmęs tas levas sakyt:
– Ką gi mes tam Jonui duosme už tokį gerą padarymą, o ką? – Levs sakąs:
– Kad tau kada reikės, tai tu tik pamislyk: „Kad aš būčiau triskart už levą stipresnis“, – ir būsi.
Erelis sakąs:
– Kai tau kada reikės, tai tu tik pamislyk: „Kad aš būčiau triskart už erelį graitesnis“, – ir būsi.
Žyla sakanti:
– Kai tau kada reikės, tai tu pamislyk: „Kad aš būčiau tris kartus už žylę mažesnis“, – ir būsi.
Galėdamas dabar teip graitai lėkt, Jonas lėkęs lėkęs ir parlėkęs par tas visas jūres mares. Ant kranto radęs ten tokius kalnus, kur gyvenęs smakas devyngalvis. Žemyn nusileidęs ir didį tvirtumą turėdamas, Jonas nužudęs tą baisųjį smaką, išgelbėjęs tą užkeiktą paną ir ją vedęs.
