Kartą buvę tėvai labai bagoti, turtų gala nežinoję. Turėję du sūnu: Pranciškų ir Antaną. Tiedu sūnu saką sava tėvams:
– Ką mes čia dirbsiva pas jus – nė jokių mandrybių nežinome.
Išėję tuojaus miškan. Pasitikę vilką. Norėję jį nušaut, ale, jam prašant ir duodant vaiką, nešovę. Tolyn beeidamu sutikę mešką – ir ta, davusi jam vaiką, atsiprašius. O tame miške visokių žvėrių buvę: „levų ir tokių, kur baisiausi ant lenciūgų laikomi“ – ir visi, kaip ir lapė ir zuikis, jiems davę po vaiką. Broliams dabar einant, ir visos žvėrys sekę.
Tolyn beeidamu, jie priėję du keliu, kur atsisveikindamu viens po vienu, kits po kitu medžiu pakasę po butelį vyno. Jei kada jie čion sugrįšią, jei rasią katro vyną susidrumstusį, tai tas nebūsiąs gyvas. Atsisveikinę ir parsiskyrę, jie nuėję tolyn.
Viens jų radęs pakelėje tokį devyngalvį smaką, paplovų kubile išrietėjusį ir marėn įlindusį. Pranciškus šitą smaką, iš marių išlindusį, savo žvėris pašaukęs užlaidęs, ir tie puolę ant jo ir sudraskę. Tolyn beeinant, jis su savo žvėrimis tūlos raganos į akmenis paverstas tapęs. Iš šitos nelaimės jį vėliaus kits brolis išvadavęs.