Pasaka apie brolius su žvėrimis

Kar­tą bu­vę tė­vai la­bai ba­go­ti, tur­tų ga­la ne­ži­no­ję. Tu­rė­ję du sūnu: Pran­ciš­kų ir An­ta­ną. Tie­du sūnu sa­ką sa­va tė­vams:

– Ką mes čia dirb­si­va pas jus – nė jo­kių man­dry­bių neži­no­me.
Iš­ėję tuo­jaus miš­kan. Pa­si­ti­kę vil­ką. No­rė­ję jį nu­šaut, ale, jam pra­šant ir duo­dant vai­ką, nešo­vę. To­lyn be­ei­da­mu su­ti­kę meš­ką – ir ta, da­vu­si jam vai­ką, at­si­pra­šius. O ta­me miš­ke vi­so­kių žvė­rių bu­vę: „le­vų ir to­kių, kur bai­siau­si ant len­ciūgų lai­ko­mi“ – ir vi­si, kaip ir la­pė ir zui­kis, jiems da­vę po vai­ką. Bro­liams da­bar ei­nant, ir vi­sos žvėrys se­kę.
To­lyn beei­da­mu, jie pri­ėję du ke­liu, kur at­si­svei­kin­da­mu viens po vie­nu, kits po ki­tu me­džiu pa­ka­sę po bu­te­lį vy­no. Jei ka­da jie čion su­grįšią, jei ra­sią kat­ro vy­ną su­si­drums­tu­sį, tai tas nebūsiąs gy­vas. At­si­svei­ki­nę ir par­si­sky­rę, jie nu­ė­ję to­lyn.
Viens jų ra­dęs pa­ke­lė­je to­kį de­vyn­gal­vį sma­ką, pa­plo­vų ku­bi­le iš­rie­tė­ju­sį ir ma­rėn įlin­du­sį. Pran­ciš­kus ši­tą sma­ką, iš ma­rių iš­lin­du­sį, sa­vo žvė­ris pa­šau­kęs už­lai­dęs, ir tie puolę ant jo ir su­dras­kę. To­lyn beei­nant, jis su sa­vo žvė­ri­mis tūlos ra­ga­nos į ak­me­nis pa­vers­tas ta­pęs. Iš ši­tos ne­lai­mės jį vė­liaus kits bro­lis iš­va­da­vęs.