Mes įtikinėjame save, kad mūsų gyvenimas pagerės, kai susituoksime, kai gims pirmas kūdikis arba antras. Kai tai įvyksta, mes kremtamės dėl to, kad vaikai yra pernelyg maži, kad imtume ką nors daryti ir galvojame, kad viską pradėsime keisti tuomet, kai jie paaugs.
Vėliau mus ima erzinti jų elgesys, kai jie tampa paaugliais. Įtikinėjame save, kad viskas susitvarkys, kai jie taps suaugę. Tikimės, kad pradėsime jaustis geriau, kai vyras ar žmona išsispręs savo problemas, kai įspūdingai ir neužmirštamai praleisime atostogas, kai neprivalėsime dirbti.
Ir todėl mes negyvename šia diena ir šia akimirka, džiaugdamiesi ja. Tad kada mes pradėsime tai daryti? Mes visuomet ieškome sunkumų. Juk užtenka priimti realybę tokią kokia ji yra ir duoti sau žodį būti laimingam, nepaisant jokių aplinkybių.
Alfredas Souza kartą yra pasakęs: „Ilgą laiką aš galvojau, kad per anksti įžengiau į tikrą pasaulį! Visuomet atsirasdavo kliūčių, kurias visada reikėdavo įveikti, visuomet likdavo neišspęstų dalykų, kokia nors smulkmena, kuriai vis nelikdavo laiko, negrąžintos skolos, t.y. čia ne tas gyvenimas – jis netikras! Galų gale aš suvokiau, kad šios kliūtys ir yra gyvenimas. Toks daiktų suvokimas padėjo suprasti, kad nėra recepto, kaip būti laimingam, pati laimė yra receptas! Mėgaukitės kiekviena gyvenimo akimirka, pragyvenkite ją kiek galima stipriau ir svarbiausia, kad ta laime jūs galite dalintis su jums brangiausiais žmonėmis, su kuriais norėtumėte pragyventi šias brangias gyvenimo akimirkas drauge, ir niekada nepamirškite, kad laikas nelaukia!”
Todėl ir jūs nelaukite, kol baigsite mokyklą ra vėl panorėsite ten sugrįžti, kol sumažinsite svorį penkiais kilogramais ar priaugsite penkis kilogramus, kol gims vaikai, nelaukite, kol jie užaugs ir paliks namus. Pakaks laukti, kol susirasite darbą, kol išeisite į pensiją, kol susituoksite ar išsiskirsite. Nelaukite penktadienio vakaro, sekmadienio ryto, naujo automobilio įsigijimo ar naujo buto. Nelaukite pavasario, vasaros, rudens ar žiemos.
Laimės akimirkos – neįkainojamos, tai ne galutinis kelionės taškas, o pati kelionė.
Dirbkite – ne tik dėl pinigų, mylėkite – ne laukdami išsiskyrimo, šokite – nekreipdami dėmesio į aplinkinių žvilgsnius.
Įsidėmėkite šias tiesas. O dabar atsakykite į pateiktus klausimus: 1 – penki turtingiausi pasaulio žmonės; 2 – penkios konkurso Mis Pasaulis nugalėtojos; 3 – dešimt Nobelio premijos laureatų; 4 – penki paskutinių metų Oskarus gavę geriausi aktoriai.
Kaip sekėsi? Nenorite sakyti? Nesikrimskite. Niekas neatsimena vakarykščių nugalėtojų. Ir plojimai pasimiršta! Ir trofėjai pasidengia dulkėmis! Ir nugalėtojai nugrimzta į praeitį!

O dabar – atsakykite į šiuos klausimus: 1 – trys mokytojai, kurie jums dėstė mokykloje; 2 – trys draugai, kurie buvo drauge su jumis sunkiausiomis akimirkomis; 3 – pagalvokite apie tuos pažįstamus, kurie priversdavo jus jaustis ypatingais; 4 – penki žmonės, su kuriais dažniausiai leidžiate laiką.
Kaip sekėsi šį kartą? Žmonės, kurie jums kažką reiškia, ne būtinai yra turtingi ar kitokie laimėtojai… Tai tie žmonės, kurie rūpinasi jumis, kurie visada drauge. Prisiminkite! Gyvenimas – trumpas!

Prieš keliolika metų, Sietlo Olimpiadoje devyni atletai-invalidai pasiruošė startui šimto metrų bėgimo takelyje. Paskelbus startą, prasidėjo rungtynės – ne visi dalyvavo bėgime, bet visi troško atbėgti pirmi ir laimėti rungtynes. Vydamasis pirmuosius tris bėgikus, vienas vaikinas suklupo ir nukritęs ant asfalto pradėjo verkti. Likę aštuoni, išgirdę verksmą, sulėtino žingsnį ir pradėjo žvalgytis. Jie sustojo ir ėmė bėgti atgal… visi. Viena mergaitė, turėjusi Dauno sindromą, pritūpė greta jo ir ėmė jį bučiuoti, sakydama: „Ar dabar neskauda?“ Visi devyni dalyviai apsikabino ir vėl ėmė judėti link finišo. Stadiono žiūrovai atsistoję tribūnose ėmė ploti, ir lig šiol dar pasakoja šią istoriją. Kodėl? Todėl, kad giliai širdyje mes žinome, kad svarbiausia – ne pačiam laimėti. Svarbiausia – padėti kitam laimėti, net jeigu tam reikia stabtelėti ir pakeisti savo judėjimo kryptį.