Kartą žmogus atėjo pas Išminčių ir ėmė maldauti pagalbos:
– Aš labai nusiminęs. Aš išprotėsiu. Mes visi gyvename viename kambaryje: vaikai, žmona, giminės. Visų mūsų kantrybė baigia išsekti, visi šaukia ir nepatenkinti vieni kitais. Ne namai, bet pragaras.
– Ar pažadi, kad viską padarysi taip, kaip aš tau liepsiu? – pagalvojęs atsakė Išminčius.
– Prisiekiu, padarysiu viską, ką tik pasakysi..
– Puiku, sakyk man, kiek turi gyvulių?
– Turiu karvę, ožką ir šešias vištas.
– Priimk juos visus į savo kambarį. Ir po savaitės vėl ateik pas mane.
Mokinys pasibaisėjo. Bet jis privalėjo ištesėti duotą žodį! Jis priėmė visus gyvulius į savo kambarį.
Po savaitės mokinys atėjo pas Išminčių: atrodė jis apgailėtinai.
– Aš daugiau nebegaliu kentėti. Purvas! Smarvė! Triukšmas! Mes visi ant beprotybės ribos!
– Grįžk namo, – tarė jam Išminčius, – ir sugrąžink gyvulius ten, kur jiems ir dera būti.
Visą kelią namo žmogus bėgo.
Sekančią dieną jis vėl atėjo pas Išminčių: jo akys spindėjo džiaugsmu.
– Koks nuostabus gyvenimas! Nėra gyvulių. Ramu, švaru, erdvu! Ne namai, o rojus!