Mergaitė be rankų

Vienam malūnininkui ėmė turtas vis mažėti, galop jis taip pavargo, jog beliko malūnas ir už jo sena obelis. Kartą jis išėjo į mišką malkų, tuo tarpu prisiartino prie jo žmogus, kurio jis niekados nebuvo matęs, ir tarė:
— Ką tu čia vargsti su tomis malkomis, prižadėk man atiduoti tai, kas stovi už tavo malūno, ir aš padarysiu tave turtingą.
„Kas ten kitas gali būti, kaip prie ta obelis?“ — pagalvojo malūnininkas, sutiko ir išdavė nepažįstamam žmogui raštelį. Tas piktai nusijuokė, tarė:
— Už trejų metų ateisiu atsiimti, kas man prižadėta, — ir išnyko.
Pareinantį malūnininką pasitiko pati ir sako:
— Ar nežinai, kas galėtų būti, kad mūsų namuose staiga daug turto atsirado? Pilnos dėžės ir skrynios visokių gėrybių, o niekas nebuvo įėjęs ir atnešęs į namus.
Jis atsakė:
— Tai viską padarė vienas nepažįstamasis, kurį buvau sutikęs miške ir kuris žadėjo padaryti mane turtingą, o aš pasirašiau, kad jam atiduosiu tai, kas stovi už malūno; juk tiek lobio verta daugiau kaip mūsų obelis.
O vyrelis neišgąsdinamas buvo, jis turėjo galvoj, ne mūsų obelį, bet dukterį, kuri tuomet už malūno šlavė kiemą.
Malūnininko duktė buvo graži ir dievobaiminga mergaitė, tuos trejus metus išgyveno šventai, nė karto nenusidėjo. Atėjus tai dienai, kada velnias turėjo ją paimti, ji švariai nusimazgojo ir su kreida apsiskriejo aplink save ratą. Velnias atvyko labai anksti, bet negalėjo prie jos prieiti.
Papykęs tarė jis malūnininkui:
— Atimk nuo jos vandenį, kad nebegalėtų daugiau mazgotis, šiaip aš neturiu valdžios ant jos.
Malūnininkas išsigando ir atėmė vandenį. Kitą rytą velnias vėl atkako, bet mergaitė tiek daug verkė, jog savo ašaromis visai švariai numazgojo rankas. Tada jis vėl negalėjo prie jos prieiti ir įniršęs tarė malūnininkui:
— Nukirsk jai rankas, kitaip aš jos nepaimsiu. Malūnininkas atsakė:
— Kaip aš galiu kirsti rankas savo tikram vaikui! Nelabasis jam grasydamas tarė:
— Kad tu to nepadarysi, aš tave patį paimsiu.
Tėvas išsigando ir prižadėjo išpildyti jo norą. Jis nuėjo pas dukterį ir sako:
— Mielas vaikeli, kad aš tau nenukirsiu rankų, nelabasis mane patį paims; aš išsigandęs jam prižadėjau tai išpildyti. Gelbėk mane iš bėdos ir dovanok tai, ką aš tau padariau.
— Mielas tėveli, — atsakė duktė, — daryk man, ką nori, aš tamstos duktė.
Ji ištiesė savo rankas ir davė jas nukirst. Velnias pasirodė trečią kartą, bet mergaitė vėl taip daug ir taip ilgai verkė, jog jos visai švarios buvo. Piktoji dvasia turėjo atsitraukti ir nustojo į ją visų teisių.
Malūnininkas tarė savo dukteriai:
— Per tave aš įgijau didį turtą, dabar rūpinsiuosi tavim visą gyvenimą, nieko tau netrūks.
Bet ji atsakė:
— Aš čia negaliu likti, noriu eiti; gailestingi žmonės vis duos tiek, kiek man reikia. Paskui ji liepė nukirstas rankas surišti užpakaly ir saulei tekant iškeliavo; ėjo ji visą dieną, kol sutemo naktis. Galop priėjo „karaliaus sodą; ir mėnesio šviesoj pamatė kad medžiai aplipę puikiausiais vaisiais; bet įeiti į sodą negalėjo, nes aplink buvo vanduo. Ji buvo labai išalkusi, nes ėjo visą dieną ir negavo praryti nė duonos kąsnelio, ir tarė:
— O, kad galėčiau įeiti ir pasistiprinti vaisiais, kitaip turėsiu badu mirti.
Atsiklaupė ir ėmė melstis. Staiga nusileido angelas, sulaikė vandenį, ir ji sausai perėjo per griovį. Tada įėjo į sodą, o angelas įsekė paskui. Ji pamatė kriaušę su gražiais vaisiais, bet jie buvo suskaityti. Ji prisiartino prie medžio, paėmė su burna vieną kriaušę ir suvalgė, norėdama kiek badą numalšinti, bet daugiau neraškė. Sodininkas viską matė, bet mergaitei nedrįso nieko daryti, nes šalia jos stovėjo angelas ir ją pačią jis palaikė dvasia. Suvalgiusi kriaušę, ji buvo soti, nuėjo ir pasislėpė krūmuose. Karalius, kuriam priklausė tas sodas, atėjo kitą rytą, ėmė skaityti
vaisius ir rado, kad vienos kriaušės stinga. Jis klausė sodininko, kur ji galėjo pasidėti, kad jos nėra nei ant medžio, nei žemėj. Sodininkas atsakė:
— Praeitą naktį buvo atėjusi čia dvasia be rankų ir nuraškė vieną kriaušę su burna.
Karalius tarė:
— Kaipgi dvasia galėjo pereiti per vandenį, ir kur ji dingo suvalgiusi kriaušę?
Sodininkas atsakė:
— Kažkas nusileido su baltais rūbais iš dangaus, sulaikė vandenį, ir dvasia perėjo per griovį.
Tas su baltais rūbais iš dangaus turėjo būti angelas, ir aš nedrįsau nei paklausti, nei riktelėti. O dvasia, suvalgiusi kriaušę, vėl išnyko.
Karalius tada tarė:
— Jei taip yra kaip sakai, tai kitą naktį aš saugosiu kartu su tavim.
Temstant atėjo karalius į sodą ir atsivedė su savim kunigą, kad tas prakalbintų dvasią. Visi trys susėdo po medžiu ir ėmė laukti. Apie vidunaktį išlindo mergaitė iš krūmų, priėjo prie medžio ir suvalgė vieną kriaušę; šalia jos stovėjo su baltais rūbais angelas. Kunigas prisiartino ir tarė:
— Ar tu Dievo esi siųsta, ar iš šio pasaulio atėjai? Ar tu dvasia, ar tu žmogus?
Ji atsakė:
—Aš ne dvasia, bet nelaimingas žmogus, visų apleistas, išskyrus Dievą. Karalius tarė:
.— Kad tu viso pasaulio apleista, tai aš tavęs neapleisiu.
Jis ją paėmė į savo rūmus, ir kadangi ji buvo graži ir dora, pamilo iš visos širdies, liepė padirbti jai sidabrines rankas ir paskui vedė.
Po metų karalius turėjo jot į karą; jaunąją karalienę paliko savo motinos globoj ir pasakė:
— Jei gims kūdikis, prižiūrėkit ją, rūpinkitės ir man tuojau parašykite laišką.
Netrukus ji pagimdė gražų berniuką. Motina tuojau parašė jam laišką, pranešdama tą linksmą naujieną. Pasiuntinys pakely atsigulė prie upelio ir, būdamas labai nuvargęs, užmigo. Tuo tarpų velnias, kuris visą laiką persekiojo dorąją karalienę, prislinko prie pasiuntinio, ištraukė iš jo laišką ir įkišo kitą, o ten buvo pasakyta, kad karalienė pagimdžiusi vilkatą. Perskaitęs laišką, karalius išsigando ir nuliūdo, bet parašė atsakymą, kad lig jam grįžtant karalienę laikytu ir saugotų. Grįždamas su laišku, pasiuntinys sustojo pailsėti toj pat vietoj ir vėl užmigo. Nelabasis
vėl prislinko ir įkišo jam į kišenę kitą laišką, kuriame buvo pasakyta, kaip ir karaliaus vardu, tuojau nužudyti karalienę ir kūdikį. Gavusi laišką, motina baisiai persigando, nenorėjo tikėti, kad būtų rašęs pats karalius, ir nusiuntė jam antrą laišką; bet ji gavo tokį pat atsakymą, nes velnias kiekvieną kartą vis keitė pasiuntiniui laiškus, o paskutiniam laiške buvo įsakyta palikti ir ženklus, kad karalienė nužudyta: jos liežuvį ir akis.
Karaliaus motina ėmė verkti, kad turėjo liet nekaltą kraują, ir liepė slapčiai atvesti naktį stirną, išpjovė jai liežuvį ir akis ir paslėpė. Paskui ji tarė karalienei:
— Aš negaliu tavęs žudyti, kaip karalius liepia, bet ir laikyti ilgiau bijau, pasiimk savo kūdikį, eik į platųjį pasaulį ir daugiau čia nebegrįžk.
Prisirišo vargšė vaiką ant nugaros ir ašarodama išėjo iš karaliaus rūmų. Ji priėjo didelę girią, atsiklaupė ir ėmė melstis; tada nusileido iš dangaus angelas ir paėmęs privedė ją prie trobelės, kur buvo užrašas „Čia kiekvienas gali laisvai gyventi“. Iš trobelės išėjo balta kaip sniegas mergelė ir tarė:
— Prašom į vidų, karaliene.
Ji atrišo nuo nugaros vaiką, palaikė ant savo rankų, kol motina pažindė, ir paskui paguldė į gražią lovelę. Tada karalienė paklausė:
— Iš kur žinai, kad aš karalienė? Baltoji mergelė atsakė:
— Aš esu angelas, Dievo atsiųstas rūpintis tavim ir tavo kūdikiu.
Karalienė išgyveno tuose nameliuose septynerius metus ir nematė jokio vargo, o iš Dievo malonės už jos dorumą jai vėl ataugo nukirstosios rankos.
Pagaliau sugrįžo karalius iš karo namo ir tuojau norėjo pamatyti savo pačią ir vaiką.
Motina su ašaromis jam tarė:
— Ta nedorėli, kam tu man liepei nužudyti dvi nekaltas sielas!
Ir parodė abu laiškus, kuriuos buvo velnias pamainęs. Paskui pridėjo:
— Aš viską išpildžiau, — ir parodė tuos ženklus.
Tada karalius dar gailiau už motiną ėmė verkti savo pačios ir sūnelio, ir motina, jo pagailusi, tarė:
— Nurimk, ji tebėr gyva. Aš buvau slapta įsakius nužudyti stirną ir išpjoviau jos liežuvį ir akis, o tavo pačiai pririšau vaiką ant nugaros ir liepiau eiti į platųjį pasaulį ir niekados nebegrįžti, nes tu esi piktas ant jos.
Tuomet karalius tarė:
— Eisiu nors iki žemės galo, negersiu ir nevalgysiu, kol nerasiu savo brangiosios pačios ir vaiko, jei dar jie nežuvo arba nemirė badu.
Iškeliavo karalius ir klajojo po pasaulį septynerius metus; ieškojo jis pačios po miškus ir kalnus, po daubas ir tarpeklius, bet niekur negalėjo rasti ir jau manė, kad ji žuvusi. Per tą visą laiką jis nieko nevalgė ir negėrė, bet Dievas jį laikė. Pagaliau jis įjojo į didelę girią ir ten rado trobelę su užrašu „Čia kiekvienas gali laisvai gyventi“.
Jo išėjo pasitikti balta kaip sniegas mergelė, paėmė už rankos ir, vesdama į trobelę, tarė:
— Prašom į vidų, pone karaliau. Paskui paklausė, iš kur jis keliauja, — Greit bus septyneri metai, — atsakė karalius, — kai aš klajoju po platųjį pasaulį, ieškau savo pačios su sūneliu ir niekur negaliu rasti.
Angelas norėjo jį papenėti ir pagirdyti, bet jis visko atsisakė, prašė leist tik truputį nusnūsti. Jis atsigulė ir užsidengė veidą su skepeta.
Angelas nuėjo į tą kambarį, kur buvo karalienė su savo sūnum, jos pramintu Varguoliu, ir tarė:
— Imk sūnų ir eik į kitą kambarį, tavo vyras atėjo. Karalienė nuėjo ten, kur gulėjo jos vyras, ir tuo tarpu nukrito jam nuo veido skepeta. Ji tarė:
— Vaikeli, pakelk tėvo skepetą ir uždenk jam veidą. Karalius išgirdo tuos žodžius per miegą ir tyčia dar kartą numetė skepetą.
Vaikas neteko kantrybės ir tarė motinai: — Brangiausia mamute, tamsta man liepei uždengti tėvui veidą, bet aš juk neturiu žemėj tėvo. Kai tamsta mane mokei mūsų tėvas sakė danguj, kad tai yra pats Viešpats Dievas; aš to žmogaus visai nepažįstu, tad kaip jis gali būti mano tėvas?
Išgirdęs taip kalbant, karalius atsistojo ir paklausė, kas ji tokia esanti. Ji atsakė:
— Aš esu tavo pati, o čia tavo sūnus Varguolis. Jis pažvelgė į jos sveikas rankas ir tarė:
— Mano pačios buvo sidabrinės rankos. Ji atsakė:
— Dievas leido, ir man vėl išaugo tikusios rankos.
O tuo laiku angelas atnešė iš kito kambario sidabrines rankas ir jam parodė.
Tada jis visai įsitikino, kad čia jo brangioji pati ir sūnelis, ėmė juos apkabinęs bučiuoti ir išbučiavęs tarė:
— Man nukrito sunkus akmuo nuo širdies.
Angelas dar kartą juos pavalgydino, ir jie iškeliavo namo, pas senąją karalienę. Jiems sugrįžus, visi neapsakomai džiaugėsi, karalius su karaliene dar kartą pakėlė vestuves ir paskui laimingai gyveno visą savo amžių.