Kažkada, liūtas nuolat girdėdavo kitus žvėris minavojant, kad žmogus baisus, žmogus nedoras, žmogus piktas. Ir jis panorėjo su tuo žmogum susitikti. Vieną kartą liūtas uodo paklausė:
– Tu žmogaus kartais nepažįsti?
Uodas atsakė:
– Labai gerai žmogų pažįstu: aš jo kraujo kada noriu, tada atsigeriu…
Liūtas:
– Tai gerai – parodyk ir man tą žmogų!
EinA jiedu par ganyklą – pamatė piemenėlį, kuris pamatęs liūtą spruko kuo toliau nuo jo. Liūtas ir klausia uodo:
– Ar tai ir buvo žmogus?
Uodas atsakė:
– Galbūt bus kada žmogus, bet dabar da neee…
Eina toliau – ant kelio sutinka seną ubagą. Liūtas ir vėl uodo klausia:
– Tai žmogus?
Uodas atsakė:
– Gal jis ir buvo kada žmogus, bet dabar jau ubagas…
Beeinant per laukus, liūtas pamatė artojų beariant su jaučiais. Ir klausia uodo:
– Tai šitas žmogus?
Uodas atsakė:
– Tai tik artojus.
LIūtas susinervino:
– Tai kurgi tas žmogus?
Uodas atsakė:
– Štai… iš miško raitas atjoja, čia yra žmogus!
O tas raitasis buvęs gerai apsiginklavęs šaulys. Liūtas sumanė, kad reikia parodyti savo galią ir puolė žmogų. Šaulys vieną kartą iš muškietos – pokš, kitą kartą – pokš! Bet nepataikė…
Tuomet pasigreibęs kardą – čekš, čekš!
Liūtas staiga atšoko ir spruko miškan. Uodas neatlyžo… tai kaip žmogus?:
– Žmogus – tai žmogus! Kol spjaudės – spjaudės, bet kai ėmė laižyt, tai ir ausis nulaiže…
