Susibičiuliavo lapė su gerve ir ėmė drauge gyventi. Netrukus išsirito gervės mažyliai. Gervė augino juos, penėjo, girdė ir saugojo kaip akies vyzdį. O lapė manė sau: „Tegu paūgi mažuliukai! Bus riebesni – bus skanesni.”
Kartą susibaudę gervė ir lapė drauge medžioti. Gervė pakilo į padangę ir nuskrido prie ežero. O lapė parčiūžino patyliukais namo ir supūto patį riebųjį mažylį.
Parskrido gervė, o lapė braukšt prie jos ašarodama:
– Nelaimingos mudvi! – sako. – Pareinu namo, o vieno tavo mažylio nebesą…
Vargšė gervė išraudojo kiaurą naktį.
Rytą bičiulės vėl pasišovė medžioti.
Vakare grįžta gervė – dar vieno mažylio trūksta.
– Jį, matyt, varlės bus suėdusios. Ana kiek jų aplink mūsų namą šokinėja! – sako jai lapė.
Gervė nuskrido prie ežero ir išvaikė visas varles. Grįžta namo, žiūri – ir paskutinio mažylio nebesą.
– Tavo namus nelaimė užklupo! – sako lapė.
Ilgai blaškėsi gervė, vietos sau iš skausmo neberasdama.
Ir staiga pastebėjo: prie lapės snukio prikibusi plunksnelė!
Gervė iš karto viską suprato.
– Mano bičiule, – tarė ji, – matau, kad nebus mums čia ramaus gyvenimo. Keliaukime anapus ežero, ten ir vieta geresnė, ir maisto gausiau.
– Kaipgi persikraustysiu per ežerą? Juk aš sparnų neturiu, – sako lapė.
– Aš pati tave pernešiu, – atsako jai gervė.
Lapė sutiko. Pačiupo ją gervė ir nuskrido.
Pakilo jos aukštai į padangę. Gervė klausinėja:
– Lape, ar matai žemę?
– Taip. Iš čia ji atrodo kumščio didumo.
– Gerai!
Gervė pakilo dar aukščiau.
– O dabar? – klausia.
– Dabar žemė beatrodo ne didesnė už pinigėlį, – atsako lapė.
– Labai gerai! – tarė gervė ir metė lapę žemyn.
Lapė žnektelėjo ant žemės ir užsidobė.
