Kartą vienas miestelėnas atėjo pas Saliamoną, kuris tuo metu gėrėjosi žuvytėmis, plaukiojančiomis tvenkinyje, ir tarė:
– Karaliau, aš pasimetęs! Kiekviena nauja mano gyvenimo diena niekuo nesiskiria nuo prieš tai nugyventos, aš nebeskiriu aušros nuo tamsos ir nepatiriu laimės.
Saliamonas pagalvojęs atsakė:
– Daugelis tik svajotų apie tokį gyvenimą kaip tavo, apie tokius namus, sodus ir turtus, kokius esi sukaupęs tu.
Ir dar jis paklausė:
– O apie ką tu svajoji?
Atsakė tuomet miestelėnas:
Pirmiausia aš svajojau išsivaduoti iš vergovės. Po to svajojau apie savo prekybą, duodančią pelną. Dabar aš nebežinau apie ką svajoti.
Tuomet Saliamonas pasakė:
– Žmogus, neturintis svajonės, panašus į žuvis, plaukiojančias šiame tvenkinyje. Kiekviena nauja jų gyvenimo diena niekuo nesiskiria nuo prieš tai nugyventos, jie nebeskiria aušros nuo tamsos ir nepatiria laimės.
Ir dar pridūrė:
– Tik priešingai nei žuvys, tu pats save uždarai tokiame tvenkinyje. Jei neturi gyvenimo tikslo, tu be tikslo slampinėji po savo namus ir mirdamas galiausiai supranti, kad gyvenai veltui. Jei turi gyvenimo tikslą, kiekvieną kartą žengdamas žingsnį tu susimąstai, ar jis priartina tave išsvajoto tikslo link ar ne, ir tai užpildo tave azartu ir aistra gyventi.
Miestelėnas, suraukęs kaktą, atsakė:
– Ar tai reiškia, kad pasiekęs vieną tikslą, aš privalau išsikelti kitą, ir kiekvieną kartą, kai išsipildo viena mano svajonė, aš privalau siekti naujos, ir tik ieškodamas aš patirsiu laimę?
Karalius atsakė:
– Taip, tai tiesa.
