Varlės gyveno purvyne visai laimingos. Jos šokinėjo ir taškėsi vandeny nieko nebodamos ir niekas joms nerūpėjo. Tačiau kitos iš jų pradėjo galvoti, kad taip gyventi vis dėlto negerai, kad ir varlėms reikią turėti tam tikri įstatymai ir savas karalius. Apvarsčiusios šį taip svarbų klausimą, jos nutarė pasiųsti prašymą Dievui, kad duotų joms karalių.
– Galingasai Dieve, – šaukė varlės: – atsiųsk mums karalių, kurs mus valdytų ir tvarkytų!
Dievas pasijuokė iš jų kvarksėjimo ir sviedė žemyn į klaną didelį rąstą. Rąstas tišku-tašku ir pūkštelėjo į varlių karalyste – purvyną.
Varlės labai nusigando to sujudimo, kuris įvyko purvyne, ir visos pasileido bėgti iš tolo pasižiūrėti į baisųjį savo karalių.
Po kurio laiko pastebėjusios rąstą visiškai nekrutant, viena ar dvi drąsiausios varlės priplaukė arčiau, kad geriau karalių apžiūrėtų. Rąstas visai nekrutėjo. Tada didžiausioji varlė užšoko ant rąsto ir ėmė ant jo šokinėti. Tai matydamos, kitos irgi užsirioglino ant jo ir taip pat ėmė šokinėti. Pašokinėjusios varlės grįžo prie savo kasdienių darbų ir su panieka ėmė’ žiūrėti į tariamąjį savo karalių rąstą, gulėjusį jų klane.
Šitoks karalius visai joms nepatiko. Tat varlės vėl nutarė siųsti Dievui prašymą.
– Mes norime tikrojo karaliaus, kuris tikrai galėtų mus valdyti.
Dievas supyko ant varlių ir nusiuntė joms garnį, kuris be jokio pasigailėjimo pradėjo jas ryti. Dabar varlės graudenasi gavusios šitokį veiklų ir plėšrų karalių, bet jau po laiko. Kalė susiginčijo su kiaule: ir viena, ir antra gyrė savo vaikus, kad jau dailesnių visam pasauly nesą! Kalė gynė šunyčius, o kiaulė – paršiukus.
– Gerai, – tarė pagaliau kiaulė, – manieji gali. matyti nuo pat užgimimo, o tavieji juk gimsta akli!
Vienuose namuose visiškai įsiviešpatavo pelės. Išgirdo apie tai katė ir pamąstė:
– Štai kur gera man vieta!
Pagalvojo taip, nutarė ir padarė: čia ir apsigyveno. Apsigyvenusi, kad ims gaudyti peles vieną po kitos! Pagaliau pelės pamatė, kad blogai ir nusprendė išsislapstyti po skyles ir iš jų nebepasirodyti.
– Žiūrėk tu man! Išsislapstė! – nusišypsojo katė, – reikia jas prigauti, kitaip nieko nelaimėsi!
Pamąstė valandėle, pamąstė ir užsilipo sienomis ant balkio, o iš ten nusikorė žemyn galva taip, kad atrodė nebegyva. Po kiek laiko viena peliutė pamažėle išlindo iš skylės ir pamatė katę jau pasikorusią.
