Išalkusi lapė užėjo drevėje gana daug duonos ir mėsos, kurią buvo ten pasidėjęs piemuo. Apsidžiaugusi savo radiniu, ji įšoko per siaurą skylę į vidų ir godžiai viską suėdė. Priėdusi norėjo pasprukti ir eiti savo keliu, bet pasirodė taip išputusi nuo didelio suėsto maisto kiekio, kad jokiu būdu nebegalėjo išlįsti iš drevės. Atsitūpė tad ir ėmė vaitoti dėl tokios savo nelaimės. Ėjusi pro šalį kita lapė paklausė ją, kas atsitiko. Sužinojusi, dėl ko jos sesutė vaitoja, tarė:
– Ką aš galiu tau padaryti, mano brangioji? Patarsiu tiktai tiek: pasilik drevėje ligi vėl suplonėsi, tada lengvai galėsi išlįsti!
