Jautis vijosi pelę, kuri įkando jam į nasrus. Pelė buvo greitesnė įr bemat įlindo į skylę sienoje. Jautis ėmė mušti kakta į sieną ligi visai pailso ir atgulė.
Kada visa aprimo, pelė išlindo iš skylės ir vėl įkando jaučiui. Jautis pašoko įnirtęs, o pelė vėl pasislėpė. Nelaimingas jautis sustojo prieš skylę ir kelis sykius rūsčiai subaubė iš piktumo. Po valandėlės jis išgirdo plonytį balselį iš skylės:
– Ei, didžiuli, nemanyk, kad tu visada turi nugalėti mažesnius už save. Kartais ir mes galime laimėti!
O be to, atsimink, kad – kakta sienos nepramuši.
