Kitą kartą buvo labai gudri pana. Ji pasakė:
– Kas mane nukalbės, aš už to tekėsiu.
Daugybė visokių jaunikių aplankė ją, bet nė vienas negalėjo nukalbėti. Buvę trys broliai: du gudriu, o trečias kvailas. Gudrieji broliai nutarė joti pas paną, bene galės kaip nukalbėti. Prašosi ir kvailys. Tuodu nenori imti drauge, bet neatsikrėsdami leido ir jam joti pas jaunąją paną.
Išjojo visi trys. Bejojant keliu, kvailys atrado nustipusią antį. Nulipęs nuo žirgo, šmukšt į terbelę įkišo. Joja toliau. Kvailys kely pamatė lanką geležinį – ir tą pasiėmė. Joja tolyn kvailys, mato kely špuntą – ir tą į terbelę. Gudrieji broliai galvoja, ką jis čia daro, visokius niekus rankioja.
– Et, – sako, – ką ten su kvailiu. Jis pats nežino, ką darąs.
Ir atjojo pas paną visi. Pirma įėjo vyresnis brolis, bet, neilgai trukus, išėjo, nieko nepešęs. Paskui antrasis – ir tas nieko nepešė: išėjo kaip muselę kandęs. Eina ir kvailys. Įėjęs sako:
– Laba diena, šaltstribūne.
– Prie mano stribūnos ir antį iškeptumei.
– Še, kepk, – kvailys, ištraukęs iš terbos, metė pasmirdusią antį.
Pana vėl tarė:
– Taukai išbėgs.
– Še špuntą, užkiškis, – metė jai špuntą iš terbos.
– Persprogs, – tarė pana.
– Še lanką, apmeskis,kad suveržtų.
Pana nieko nebeturi sakyti. Galvojo galvojo ir tarė:
– Kame tavo žirgas?
– Tarp žiemos ir vasaros.
Ją jau nukalbėjo. Ta net nesuprato – eina pažiūrėti. Teisybė, žirgas buvo pastatytas tarp rogių ir ratų. Kvailys ir gavo sau už pačią gražią turtingą mergaitę.
