Mirus tėvui man atiteko vertingiausia palikimo dalis – gera nuotaika. Kas buvo mano tėvas? Su nuotaika tai visai nesusiję! Jis buvo guvus ir riebus, įmitęs ir aptukęs, jo būdas ir išorė visai nederėjo su tarnyba. Tad kokia buvo jo tarnyba, jo padėtis visuomenėje? Jei ji būtų paminėta kokios knygos pradžioje, ne vienas tikrai padėtų tą knygą į šalį, sakydamas, kad jam taip šiurpu, jog geriau apie tai nė neskaityti. O juk tėvas nebuvo nei budelis, nei budelio padėjėjas, atvirkščiai, dėl tarnybos jis neretai atsidurdavo pačių garbingiausių miesto žmonių priešakyje ir būdavo ten visiškai teisėtai, atrodydavo visai savo vietoje; jis turėdavo būti pirmas, pirmiau vyskupo, pirmiau kilmingųjų princų – ir jis būdavo pirmas – – jis dirbo laidotuvių karietos vežiku!
Štai ir pasakyta. Ir dar galiu pridurti, kad žiūrint į tėvą, sėdintį ten aukštai, mirties omnibuso priekyje, apsisiautusį ilgą, plevėsuojantį juodą apsiaustą, su trikampe skrybėle juodais kutais ant galvos, ir matant jo veidą – gyvą, tokį kaip kad vaizduoja saulę, apvalų, besišypsantį, nebeišeidavo galvoti apie gedulą ir kapus; šis veidas sakyte sakė: „Nieko baisaus, viskas bus daug geriau nei galėtum pamanyti“.
Taigi paveldėjau jo gerą nuotaiką ir įprotį dažnai vaikštinėti po kapines – tai tikrai labai malonu, jei ateini gerai nusiteikęs; be to, kaip ir tėvas, prenumeruoju „Adresų laikraštį“.
Esu nebejaunas, neturiu nei žmonos, nei vaikų, nei bibliotekos, bet, kaip minėjau, prenumeruoju „Adresų laikraštį“, ir jo man visiškai pakanka. Šis laikraštis man geriausias, geriausias jis buvo ir mano tėvui. Jis tikrai naudingas ir suteikia žmonėms visko, ką reikia žinoti: kas pamokslauja bažnyčiose ir kas – naujose knygose, kur galima išsinuomoti kambarį, pasisamdyti tarnų, įsigyti maisto ar drabužių, kas ką išparduoda, o ką išvaržo; čia tiek daug rašoma apie labdarybę ir tiek nekaltų eilėraščių, nedarančių jokios žalos. Skelbimai apie pageidaujamus sutuoktinius ir pasimatymus, kuriems vieni sugeba atsispirti, kiti – ne; viskas čia taip paprasta ir taip natūralu. Iš tikrųjų, prenumeruojant „Adresų laikraštį“ galima gyventi laimingai, o mirus būti puikiausiai palaidotam – į gyvenimo pabaigą susikaupia tiek daug senų laikraščių, kad karste gali minkščiausiai gulėti, jei nepatinka gulėti ant drožlių.
„Adresų laikraštis“ ir kapinės man buvo ir yra svarbiausios dvasinių pasivaikščiojimų vietos, daugiausia palaimos teikiantys geros nuotaikos šaltiniai.
Po „Adresų laikraštį“ kiekvienas gali pasižvalgyti pats, bet į kapines eime su manimi; išsiruoškime ten, kai nušvinta saulė ir sužaliuoja medžiai, išeikime pasivaikščioti tarp kapų! Kiekvienas kapas yra tarsi užversta knyga, į mus atkreipta nugarėle, ant kurios galima perskaityti tik antraštę, nusakančią knygos turinį ir drauge nieko nesakančią. Bet aš žinau, apie ką tos knygos, žinau iš savo tėvo ir pats esu perpratęs. Viską turiu surašęs kapų knygoje, tai mano sukurta knyga, teikianti ir naudą, ir malonumą; visi jie čia guli, o ir dar vienas kitas.
Štai mes ir kapinėse.
Čia, už baltai dažytos pynučių tvoros, kur kadaise augo rožių krūmas, – dabar jo nebėra, tik mažytė žiemė nuo kaimyno kapo tiesia savo žalius pirštus, kad būtų bent kiek puošniau – ilsisi labai nelaimingas žmogus. Nors va, gyvas būdamas, jis gyveno gerai, kaip žmonės sako, turėjo juodai dienai pasidėjęs ir net daugiau, bet buvo per daug jautrus viskam, tiksliau sakant, menui. Sėdi jis kokį vakarą teatre, galėtų širdis pasidžiaugti, bet kur tau – štai scenos darbininko persistengta, per stipriai apšviestas mėnulis, arba dangų vaizduojantis audeklas pakabintas ne ten – prieš kulisus, užuot buvęs už jų. Kai veiksmas vyksta Amageryje – scenoje matyti palmė, Tirolyje – kaktusas, Norvegijos kalnų aukštybėse – bukas! Ar negalėtų smulkmenos nejaudinti, kam tas rūpi! Juk čia komedija – žiūrėk ir džiaukis. Arba publika – tai ploja per daug, tai per mažai. „Drėgnos malkos, – sakydavo jis apie tylesnius žiūrovus, – neįsidegs šįvakar“, ir atsigręždavo pažiūrėti, kokie žmonės susirinkę, o atsigręžęs tuoj pastebėdavo, kad žiūrovai juokiasi ne taip, tada, kai nereikia. Dėl to jis irzdavo, kentėjo, nelaimingas buvo žmogus, o dabar jis šiame kape.
O čia ilsisi labai laimingas žmogus, kitaip sakant, labai didus žmogus, aukštos kilmės. Ir tai jo laimė, antraip jis būtų buvęs niekas, bet gamtoje viskas taip protingai sutvarkyta, tiesiog malonu pagalvoti. Jis vaikščiojo papuoštas iš priekio ir iš nugaros ir turėjo tokią pat paskirtį rūmų salėse kaip brangi perlais išsiuvinėta juostelė, pridengianti tikrąją tarnų varpelio virvę, atliekančią visą darbą. Laimingasis žmogus irgi turėjo už savęs virvę – padėjėją, padarantį visą darbą; daro jis tą darbą ir dabar, tik jau už kitą išsiuvinėtą juostelę. Viskas pasaulyje taip protingai sutvarkyta, kad nesunku išlaikyti gerą nuotaiką.
Čia ilsisi – tai labai liūdna – čia ilsisi žmogus, kuris šešiasdešimt septynerius metus galvojo, kaip pasakyti gerą sąmojį, jis tam ir gyveno, kad sugalvotų gerą sąmojį, ir iš tiesų pagaliau sugalvojo, taip bent buvo įsitikinęs, tada taip apsidžiaugė, kad pasimirė, pasimirė iš laimės, kad pagaliau sugalvojo, ir niekam nebuvo iš to naudos, niekas to gero sąmojo taip ir neišgirdo. Man rodos, kad net kape jis dėl to sąmojo neturi ramybės, nes suprantate, tas sąmojis turėjo būti pasakytas per pietus, tada jis būtų padaręs įspūdį, o numirėlis, kaip įprasta manyti, pasirodo tik vidurnaktį, tad parengtas sąmojis tam laikui netinka, niekas iš jo nesijuokia, ir jis su savo geruoju sąmoju turi grįžti atgal į kapą. Liūdnas šis kapas.
Čia ilsisi labai šykšti ponia; gyva būdama ji keldavosi naktimis ir miaukdavo, kad kaimynams atrodytų laikanti katę – štai kokia šykšti ji buvo.
Čia guli mergina iš geros šeimos. Susirinkus svečių ji visada turėdavo parodyti savo balsą ir dainuodavo „Mi manca la voce!“2. Tai buvo vienintelė tiesa jos gyvenime.
Čia ilsisi kitokia mergelė. Kai širdies kanarėlė pragysta, protas užsikemša ausis. Nekalta mergelė santuokos garbę patyrė! Neretas nutikimas, bet gražiai pasakyta. Leiskime mirusiesiems ilsėtis.
Šiame kape ilsisi našlė, giedojusi lyg gulbė, o nešiojusi tulžį širdyje lyg piktoji pelėda. Pas ką užsukusi tik ir žiūrėjo savo artimo trūkumų, lygiai kaip senais laikais laikraštis „Policijos draugas“ buvo mėgėjas iš mažos pliauskos vežimą priskaldyti.
Štai šeimos kapas – visi jos nariai laikėsi taip vieningai, kad nors visas pasaulis ir visi laikraščiai sakytų viena, bet grįžęs iš mokyklos sūnelis pasakytų: „Aš esu girdėjęs kitaip“ – tai jo nuomonė ir būtų vienintelė teisinga – juk berniukas šeimos narys. Sako, būdavę ir taip, kad jei jų kiemo gaidys pragysdavęs vidurnaktį, tai ir būdavo rytas, nors pats miesto sargas ir visi miesto laikrodžiai būtų sakę, kad tebėra vidurnaktis.
Didysis Goethe baigia „Faustą“ žodžiais, kad kūrinys galėtų būti tęsiamas. Taip pat ir mūsų pasivaikščiojimas po kapines; dažnai aš čia užsuku! Padaro man ką negera kuris draugas ar nedraugas, ir ateinu čia, susirandu pievelėje vietą ir paskiriu jam arba jai, nelygu ką ketinu palaidoti, ir iškart laidoju. Tada guli jie čia mirę, bejėgiai, kol negrįžta atsinaujinę ir tapę geresni. Jų gyvenimo įvykius ir būdą aprašau savo kapų knygoje, kaip pats kad matau. Taip turėtų elgtis visi žmonės: ne niršti, jei jiems padaro kiaulystę, bet tuoj pat kaltininką palaidoti ir išlikti ištikimi gerai nuotaikai ir „Adresų laikraščiui“ – pačių žmonių rašomam, tik kartais šykščiai.
Kai ateis tas laikas, kai manęs paties su savo gyvenimo istorija lauks kapas, užrašykite ant jo:
„Gera nuotaika!“
Toks yra mano pasakojimas.
