Driežas su chameleonu buvo dideli bičiuliai: drauge gyveno valgė, drauge prekiavo. Kartą juodu nusigavo į tolimą kaimą nešti kokoso riešutų. Pardavę riešutus, bičiuliai leidosi atgalios bėgo greitai, o chameleonas, kaip jam įprasta, vis stoviniavo į šalis.
– Palauk,- tarė chameleonas.- Kur taip skubi?
– Daug reikalų namie turiu,- atsakė driežas.
– Aš jokių reikalų neturiu ir nenoriu skubėti,- tarė chameleonas
– O aš nenoriu lėtai eiti, drožiam greičiau! – spyrė driežas
– Juk žinai, kad visada lėtai vaikštau,- atsikirto chamt Dievas liepė man pamažu krutėti, nes aplinkui daug priešų, daug akmenų – žiūrėk ir suklupsi. Kai tik užsižiopsosi’- bei nors į nagus pakliūsi.
– Na ir šliaužk sau nors kiaurus metus, o man nėra kada! driežas.- Turiu anksčiau namie būti ir…
Sulig tais žodžiais iš už medžių iššoko avinas. Jis išgirdo paskutinius žodžius ir nežinojo, dėl ko kilęs ginčas.
– Aš kaip tik einu į jūsų kaimą ir galių ginčą išspręsti, avinas.- Katras pirmas namus pasieks, gaus iš manęs dovanų.
– Juk tu žinai, koks aš lėtas ėjikas! – tarė chameleonas.
