Laukinis asilas, pamatęs, kaip darbinis asilas visai sulinko po sunkia našta, ėmė tyčiotis iš jo ir prikaišioti jam vergišką jo būklę.
Koks esi bjaurus padaras, palyginus su manimi! Aš esu laisvas, lyg tasai oras, ir niekados jokio darbo nedirbu! „Jei noriu pasiganyti – man užtenka nueiti į girią, kur randu sau maisto daugiau negu reikia. O tu? Tu tykoji maisto iš savo pono rankų, o jis verčia tave kasdien tempti sunkią naštą ir negailestingai tave muša.
Tą pačią valandą pasirodė liūtas ir nė nesikėsino pulti apkrauto našta asilo; nes bijojo varovo. Užtat pasivijo laukinį asilą, kurio niekas nesaugojo ir negynė ir, sudraskęs jį, suėdė.
Niekai iš tavo laisvės, jei pats nemoki apsisaugoti.