Sykį laukinis asilas, besivalkiodamas dykas, užėjo darbinį asilą. Šis gulėjo išsitiesęs ant žolės prieš saulę ir snaudė. Priėjęs arčiau, jis tarė:
– Laimingas tu gyvulys! Tavo blizgąs kailis rodo, kad tu gerai sau gyveni! Tikrai, aš tau pavydžiu!
Netrukus po to, laukinis asilas antrą kartą susitiko savo pažįstamą. Šis dabar nešė labai sunkią naštą, o ėjęs užpakalyje žmogus vis tvojo jam dideliu pagaliu per šonus.
– Ak, mano bičiuli, – tarė laukinis asilas, – dabar tai visiškai tau nepavydžiu. Matau, kaip brangiai reikia mokėti už gyvenimo pramogas!
Brangiai apmokamos pramogos nėra malonios.