Buvo kartą sodžiaus žmogus vardu Vėžys Nuvežė jis su dviem jaučiais vežimą malkų Į miestą ir pardavė už du dolerius vienam daktarui. Mokant pinigus daktaras kaip tik pietavo; žmogus matė kaip jis gardžiai valgė ir gėrė, paėmė jį pavydas, ir pats panorėjo būti daktaru. Pastovėjo kokią valandėlę ir pagaliau paklausė, ar jis negalėtų tapti daktaru.
– Kodėl ne, – atsakė daktaras. – Čia visai pigus daiktas.
– Ką gi aš turiu daryti? – vėl paklausė žmogus.
– Pirmiausia nusipirk abėcėlę, kur pradžioj nupieštas gaidys; antra, parduok savo ratus ir jaučius, už tuos pinigus nusipirk drabužius ir viską, kas reikalinga daktarui; o trečia, duok nupiešti iškabą su užrašu ,,Daktaras Visažinis“ ir ją pakabink prie savo namų durų.
Žmogus padarė viską, kas jam buvo patarta. Padaktaravo jis kurį laiką, ir pražuvo vienam dideliam ponui pinigai. Tada ponui kažkas pasakė, kad tam ir tam sodžiuj gyvenąs daktaras Visažinis, kuris galėtų pasakyti, kur dingo pinigai. Ponas liepė pakinkyti karietą, nuvažiavo pas žmogų ir paklausė, ar jis daktaras Visažinis.
– Taip, pone, aš.
– Tai važiuok sykiu ir man rask pavogtus pinigus.
– Gerai, bet kartu turi važiuoti ir mano pati Grytė.
Ponas sutiko, pasisodino abudu į karietą ir parsivežė namo. Ten jau stalas buvo padengtas, atsisėdo ponas su saviškiais valgyti, pakvietė kartu ir daktarą. Daktaras atsakė:
– Gerai, bet be savo pačios negaliu valgyti.
Ponas liepė atvesti pačią, ir abu susėdo už stalo. Kai pirmutinis tarnas atnešė prie stalo valgį, sodietis kumštelėjo pačią į pašonę ir tarė:
– Štai jau vienas yra, – norėdamas pasakyti, kad čia vienas valgis atneštas.
O tarnas manė, kad jis norėjo pasakyti, jog čia jau vienas vagis yra, nes jis tikrai su kitais buvo pavogęs pinigus. Jis nusigando ir, sugrįžęs nuo stalo, pasakė savo draugams:
– Prastai, vyručiai, daktaras viską žino, jau pasakė, kad vienas yra.
Antras tarnas nenorėjo eiti, kur ponai valgė, bet vis dėlto nuėjo. Kai prinešė valgį prie stalo, daktaras vėl kumštelėjo pačią į pašonę ir tarė:
– Grytut, štai jau kitas.
Tarnas persigando ir ilgai nelaukdamas išėjo iš kambario. Trečias tarnas ne mažiau išsigando, kai, nuėjęs prie stalo, išgirdo sakant daktarą pačiai: ,
– O čia štai dabar turėsim ir trečią.
Ketvirtas tarnas atnešė užvožtą valgį, o ponas liepė daktarui parodyti savo mokslą ir spėti, kas ten yra; tenai buvo vėžiai. Sodietis pažiūrėjo į užvožtą valgį, išsigando ir nežinodamas, kaip iš tos bėdos išsisukti, tarė:
– Pakliuvai čia, Vėželi!
Išgirdęs tuos žodžius, ponas sušuko:
– Aure žino, kas užvožta, todėl galėsi pasakyti, kas paėmė pinigus.
Tarnas nutirpo iš baimės ir pamerkė daktarui išeiti už durų. Kai jis išėjo, tuoj visi keturi prisipažino pavogę pinigus, sutiko juos grąžinti ponui ir pažadėjo jam pačiam nemažą sumą, kad tik nesakytų, kas vogė, nes kitaip juos be pasigailėjimo pakartų. Paskui jie nuvedė ir parodė, kur paslėpti buvo pinigai. Daktaras apsidžiaugė, sugrįžo prie stalo ir tarė ponui:
– Dabar pažiūrėsiu į savo knygą, kur padėti pinigai.
Tuo tarpu penktas tarnas įlindo į krosnį, norėdamas
išgirsti, ką daugiau daktaras sakys. O tas atsivožė abėcėlę ir ėmė versti lapus, ieškodamas gaidžio paveikslėlio. Negalėdamas ilgai rasti, pagaliau sušuko:
– Žinau, kad čia esi, vis tiek tave rasiu.
O tarnas, kuris buvo įlindęs Į krosnį, pamanė, kad tie žodžiais jam pasakyti, šoko iš ten išsigandęs ir sušuko:
– Tas žmogus viską žino!
Tada daktaras Visažinis parodė ponui, kur buvo padėti pinigai, bet ņesakė, kas juos pavogė, užtat gavo nuo abiejų pusių daug pinigų ir visoj apylinkėj nuo to laiko labai išgarsėjo.
